Karžygio dalia
Smigo ieties peilis į paširdžius
Nugalėtojo šarvai prairo ties krūtine
Žvangantys šarvai sunkiai krito į sutryptą dulkėmis pakilusią žemę
Prakaitu subėgęs virš lūpų griovelis susisunkė į mėlyno lino skiautelę
Kiek raudos pasklido po tuščią dykumą
ir nuskrido su atgalios negrįžtančiu vėju
Kaip nuskambėjo tarp geležų įsiplieskusi šaltoji ugnis!..
Pribėgusi pakėlė drebančių galvą plaukus karžygio suglostė
Ateinančią mirtį jo akyse nugesino kvepiančiom ašarom...