Tokios Motinos dienos dar nebuvo. Violeta žiūrėjo į didžiulę baltų tulpių puokštę ir vis dar negalėjo patikėti, kad šios gražios pavasario gėlės – jai. Motinos dienos proga. Puokštę padovanojo Kamilė. Parlėkė linksma iš parduotuvės, ryžtingai priėjo ir ištiesė, sakydama:
– Visi šiandien gėles perka, tai ir aš. Čia tau. Juk dabar tu – mano mama.
Taip ir pasakė: „Dabar tu – mano mama“. Krūtinėje taip stuktelėjo, tarsi širdis būtų vertusis paskutinį kartą. Gėles Violeta, suprantama, priėmė, bet sutriko abi. Paraudusiu Kamilės skruostu nusirito ašara, o Violeta ramino jaunėlę, tikindama, kad ši pasielgusi labai gražiai, prasmingai, jautriai.
Mamai gėlių jos pamerkė vakar, o atsisveikino su ja vos prieš mėnesį. Ar galėjo save dar skaudžiau įprasminti paukščio vardą turintis mėnesis? Ar gali būti kas nors baisesnio už atsisveikinimą, kai aplink viskas bunda naujam žydėjimui? Paskutinėmis dienomis Kamilė nė per žingsnį nesitraukė nuo sergančios mamos, net nemažai pamokų praleido. Ir po laidotuvių ji ilgai nerado sau vietos, niekaip negalėdama patikėti tuo, kas įvyko. Ką tomis dienomis jautė Violeta? Ne tik niekas kitas, bet ir ji pati nebūtų sugebėjusi apibūdinti to jausmo. Tik žiūrėjo ašarojančiomis akimis į du brangiausius žmones ir vienintelė žinojo, kad kažkuria prasme praranda juos abu, tiksliau, abi. Apie tai, kad mamai pasveikti nėra jokių vilčių, Violetai pasakė daktarai. O Kamilė? Atrodytų, kuo čia dėta ji, jaunesnioji Violetos sesuo?

Kol mama buvo gyva, žodis „sesuo“ Violetai turėjo tarsi kitą prasmę. Tada ruseno mažytė viltis, buvo gyvas tikėjimas, kad kada nors pavyks ištaisyti padarytą klaidą. Dabar Violeta visu kūnu jautė, kokia skausminga ta klaida, bet tada...
Tada, prieš septyniolika metų, tai atrodė ne klaida, o išsigelbėjimas. Ji buvo tokia dėkinga mamai, panorusiai nešti savo vienintelės dukros paklydimų naštą. Violeta iki dabar stebėjosi mamos gebėjimu tvardytis, kai Ji, sužinojusi apie nusikalstamai ankstyvą dukros nėštumą, paklausė:
– Kas dar tai žino?
– Niekas, – teištarė Violeta, nors jai atrodė, kad tuo metu gali rėkte išrėkti daugiau žodžių: Baimė! Gėda! Siaubas! Absurdas! Košmaras!

Mama viską sutvarkė nepriekaištingai. Jau kitą dieną jos apsilankė pas pažįstamą gydytoją ir įsitikino, kad Violetos baimė – tokia neprasimanyta, kad jau niekur nuo jos nesidėsi. Maždaug po savaitės paaiškėjo, kad mama darbo reikalais turi ilgam, mažiausiai metams, išvykti į Latviją. Buvo tarsi savaime suprantama, kad vyks abi kartu. Gimnazijos Violeta tais metais, suprantama, nebaigė – ne mokslai rūpėjo. Vienintelis dalykas, ko ji tada troško – atsikratyti nėštumo, kaip nors išsivaduoti nuo to, kas auga jos pilve, išsilaisvinti ir vėl būti tokia kaip anksčiau – be baimės, be nuodėmės, be neplanuotos ateities...

Mama dėl jos ryžosi viskam. Violeta nei po vienerių, nei po dešimties metų neįstengė pamiršti, kaip jos abi, prieš išvažiuojant į ligoninę, prisiekė viena kitai niekam niekada neatskleisti tikrosios tiesos. Ką pagimdytų Violeta, tai bus jos, mamos, vaikas. Violeta nei tada, nei vėliau nesigilino, kaip ir su kuo mama susitarė ligoninėje, kiek kainavo įrašas gimimo liudijime. Ji taip ir neišdrįso kada nors paklausti, kodėl mama taip elgėsi? Pati sau paaiškinimą, tiesa, sugalvojo – ar tik nesistengė tokiu būdu ištaisyti savo, mergos su vaiku, klaidą? Ilgais pokalbių Latvijoje vakarais Violetai teko išklausyti, koks tokio likimo skonis.
– Nenoriu, kad ir tau tektų visa tai išgyventi. Pati pagalvok, tikrai rimčiau atrodys, jei žmonės žinos, kad tai – mano vaikas. Tau – vos septyniolika, o aš gimdyti dar galiu, man dar tik keturiasdešimt. Niekas iš tavęs to vaiko neatims, turėsi jaunesnę sesę ar brolį ir galėsi juo rūpintis, supti, myluoti. Na ir kas, kad tarp judviejų bus didelis metų skirtumas? Ar maža tokių atvejų, kai senstanti motina dar vieną vaiką pagimdo? – kitaip net nekalbėjo mama.
Violeta sutiko su viskuo. Turbūt būtų netgi sutikusi į tai, ką pagimdė savotiško šoko būsenoj, net nežvilgtelėti, atstumti, atiduoti, pamiršti. Apie jokį maitinimą, vystymą ar supimą negalėjo būti nė kalbos.

Atsigavo ji ganą greitai. Jaunas organizmas nenorėjo drybsoti lovoje. Mergytei, kurią gimdė Violeta, bet kuri buvo mamos vaikas, medikai neturėjo jokių priekaištų, tad jau po trijų dienų jos grįžo iš ligoninės. Nuo tada gyveno trys: mama, Violeta ir Kamilė – taip juodvi pavadino savo naujagimę.
Dienos Latvijoje bėgo nuobodžiai, bet greitai. Mama neturėjo atostogų, tad rūpintis Kamile teko Violetai. Išmoko. Priprato. Tada, kai Kamilė užmigdavo pietų miego, ji ilgai žiūrėdavo į angeliškai gražų veidelį ir vis dažniau krūtinėje pajusdavo jaukią šilumą.
Jos grįžo į savo namus, į įprastą aplinką, parsiveždamos kiek keistą, bet visiems priimtiną naujieną – gimdyti kiek susivėlinusi, bet sėkmingai pagimdžiusi mama „padovanojo“ Violetai mažą, į ją labai panašią sesutę, kurią reikėjo prižiūrėti, bet ji netrukdė panelei Violetai baigti mokslų bei džiaugtis jaunyste.

Bėgo dienos, mėnesiai, metai, atnešdami vis naujų įspūdžių bei rūpesčių, ir negrąžinamai tolyn nunešdami tikrąją tiesą apie Kamilę. Bėgo dienos, kol gyvybe tryškusi mama... tarsi tirpte sutirpo vos per kelis mėnesius. Leukemija. Kartą, kai lengva kaip paukštelis ir tyli kaip žuvelė ji gulėjo baltoje ligoninės lovoje, šalia budėjusi Violeta greičiau iš akių nei iš rankos mosto suprato, kad mama nori kažką parašyti. KAMILEI PASA... Tiek išvedžiojusi ranka bejėgiškai nusviro. Violeta atsipeikėjo spėliojanti, ką norėta rašyti toliau.
– Pasakyti? Tu nori, kad aš Kamilei pasakyčiau tiesą? – greičiau lūpomis nei balsu paklausė, žiūrėdama mamai į akis, o ši tarsi pritardama iš lėto nuleido vokus. Daugiau mamos gyvų akių nei Violeta, nei kas kitas nematė.

Paskutinis mamos žodis, užuot saugotas kaip brangiausias prisiminimas, tapo kasdieniu smegenų plaktuku. Pasakyk! Taip imk ir pasakyk! O kas pamokys, kaip? Kaip tai padaryti? Taip prieiti lyg niekur nieko ir, aštuoniolika metų buvus vyresne seserimi, imti ir pareikšti: „Žinai, aš tau ne sesuo, aš – tavo motina“. Kaip į tai reaguotų Kamilė? Apsidžiaugtų? Violeta taip nemanė. Jautė pernelyg gerai pažįstanti savo Kamilę, kad patikėtų, jog ji, išgirdusi tokią tiesą, pultų į glėbį ir džiaugtųsi turinti dar vieną mamą. Dieve, koks žiaurus gali būti gyvenimas! Tik kuo čia dėtas gyvenimas? Tai ji žiauri, šitokiam išbandymui pasmerkusi ir save, ir savo vaiką. Kamilė to niekada neatleis. Nusisuks ir nueis, netarusi nė žodžio. Ir bus teisi. O gal sugrįš kaip kokiame meksikiečių seriale po aštuoniolikos metų ir be menkiausio jaudulio pasakys: „Na štai, dabar mudvi atsiteisusios, galim pamėginti gyventi kaip motina ir dukra“.

Kad ir ką tektų ištverti, ji žinojo daugiau neįstengsianti slėpti tiesos. Dabar, būtent dabar, kai geso pirmoji tokia jos gyvenime Motinos diena, Violeta jautė galinti tai padaryti. Dabar – tai ketvirtą valandą nakties. Kamilė, aišku, miega. Nueis, pažadins ir... Ir ką? Kokie turėtų būti pirmieji žodžiai iš miego išplėštai dukrai, kuri nežino, kad kalba su savo tikrąja mama? Bus protingiau, jei palauks. Juk daug naktų taip laukė... Juk ir mama sakydavo, kad rytas už vakarą protingesnis... Palauks čia, rankomis galvą parėmus.
– Mama! – išgirdo Kamilę pro miegą, o gal sapną?
Kamilė iš tikrųjų stovėjo šalia ir stengėsi nubraukti Violetos veidą paslėpusius plaukus.
– Užsnūdai čia. Vėl naktį be miego praleidai? Kada gi tu normaliai miegi? Einam, dar turi valandėlę, užklosiu, lovoj sušilsi, nors kiek pailsėsi, kitaip juk neištversi darbe, – ragino Kamilė, švelniai tempdama už rankos.
– Kaip tu mane pavadinai? Juk man nepasigirdo? Kamile, kodėl tu mane pavadinai mama?
– O kaip kitaip, mama? Juk tu – mano mama. Man močiutė dar tada, kai galėjo kalbėti, viską papasakojo, aš viską žinau, – labai paprastai ir aiškiai pasakė Kamilė, o Violeta jautė, kad traukiasi, traukiasi į kamuoliuką, kuris, atrodė, tuoj tuoj išnyks.
– Mama! – prisiglaudė Kamilė. – Na ko gi tu? Negi manai, kad galėčiau tavęs nemylėti? Negi manai, kad močiutė man dabar mažiau brangi? Aš tokia laiminga, kad turiu jus abi. Turiu, nes močiutė mus mato pro debesis. Aš žinau, ko ji nespėjo tau parašyti – „Kamilei pasakiau tiesą“. Ji man pažadėjo, kad tai padarys. Tai aš kalta, kad iškart tau nepasakiau, leidau nerimui graužti širdį, nors ruošiausi, baltas tulpes ne šiaip sau pirkau. Juk atleidi man, mama? Jei taip, tai šiandien aš – pati laimingiausia dukra.
– O rytoj? Kamile, o rytoj? – baikščiai šyptelėjo Violeta.
– Rytoj tu gi niekur nedingsi, mama.