Kaip Bembis suprato, kokios lyties yra D.?

Bembis ilgai ir kruopščiai, kas jam visiškai nebūdinga, ėmėsi analizuoti pokalbius. Tuos, kurie vyko su D. Tai labai panašu į tai, ką jūs darote su eilėraščiais ir viskuo, kas parašyta juodu ant balto. Tiesa, Bembio ir D. pokalbiai niekur nėra užrašyti, bet nemanau, kad tai būtų koks esminis skirtumas. Faktas, kad jie vyko. Nors ir mintyse. Analizuodamas šiuos pokalbius Bembis padarė netikėtą, netgi, sakyčiau, stulbinamą išvadą.

Bembis švenčiausiai įsitikinęs, jog tai, kas įvyko, nebuvo interpretacija. Mat interpretacija skamba labai nerimtai. Paimu ir interpretuoju; tai liudija neatsakingą santykį su kūriniu. Jis tai darė ne dėl smagumo ir ne dėl to, kad reikėjo ar, kad dar kartą tiražuotų save. Niekas jo nevertė. Supraskite: Bembis niekada neinterpretuoja, jis visada ieško tiesos.

Balsas yra žavus dalykas. Žmogus apreiškia save balsu. Balsas reikalingas tam, kad ištransliuotum save. Bembis suprato, jog jis gali gyventi be balso. Balsas susijęs su galia, juk net sakoma: „Jis turi balsą.“ Jei galėtų, savo balsą Bembis kam nors padovanotų, bet Balsas turi identifikacinį numerį, todėl blogiausiu atveju gali tylėti. Ne veltui kai kurie vienuoliai duoda tylėjimo įžadus, kartais amžinuosius. Bet Bembiui patinka žavėtis, o balsas kaip niekas kitas priklauso paviršiaus mirguliavimui ir yra gryniausias žavėjimosi objektas.

Čia kaip su ta interpretacija. Kodėl žmonės rašo interpretacijas, ir ne tik – interpretacijų interpretacijas. Iš kokių prakeiktų įsčių išlindo šie kalbantys ir netašyti vargšai? Bembis nieko nenori interpretuoti (suskaičiuoti). Tik bimbinėti, nuo čia ir kilo Bembio pravardė. Aišku, geriau būtų Bimba, bet prilipo Bembis. Kaip agresyviai skamba: kiek tu perskaitai kūrinį, tiek kūrinys perskaito tave ir t.t., ir pan.

Ir čia Bembis, gražiai sau mintydamas apie balsą, interpretaciją ir D. lytį, pabando nusiimti rožinius akinius, ir žiū – šitie įaugę. Ką darys Bembis? Spaudėsi, plėšėsi, apsipylė kraujais, bet akiniai nė krust, tik suprakaitavo ir tiek. Jau lengviau būtų ragus nusidaužti nei nusiimti rožinius akinius. Agonijos pabaigoje jam neliko nieko kito, kaip tik siaubingai nusikeikti: bliambački. Jis aiškiai išvydo save regėjime: didžiuliai masyvūs ragai, rožiniai akiniai, gėlėti marškiniai ir plati plati šypsena, apnuoginusi stambius gelsvus dantis. O, jergutėliau. Bembis iš siaubo užsimerkė dar stipriau, nusipurtė ir regėjimas išnyko. Jis ir vėl buvo paprastas eilinis briedžiukas, o ne herojus iš 1970 metų, kai jo dar ir su žiburiu šioje Žemėje niekas nebūtų radęs...

Bembis iš pradžių su D. šnekėjosi kaip su vyru. Ne kaip moteris su vyru, meilikaudama ir vizgindama uodegą, be jokių ten flirtų ir koketavimų, o kaip vyras su vyru, nuoširdžiai, be jokių pašalinių minčių. Ir Bembis pagalvojo, jog jis su niekuo kalbėdamasis nebūdavo toks atviras, kaip kalbėdamasis su D. Nuo D. nieko negalėjai paslėpti. Nors D. visada tylėdavo. Jis ištraukdavo viską, iki paskutinio žodelio, iki slapčiausios mintis. Bembis prieš D. stovėdavo kaip Dievas sutvėrė pirmuosius žmones: visi nuopuoliai, tiek realybėj, tiek mintyse, - nuogut nuogutėliai, nepridengti jokiu figos lapu. Bet D. niekada nepasakė nė pusės žodžio, nepasmerkė, nereikalavo teisintis ir aiškintis, kas kaip ir kodėl. D. niekada neprašė, kad Bembis jam tai pasakotų, tiksliau – išpažintų. Tačiau Bembis visada norėjo viską pasakyti D. O tas – kad nors žodeliu, kad bent akį pamerktų ar šiaip kokį „smailiką“ pasiųstų...  Teisybės dėlei reikia pasakyti, jog D. niekada nerodė jokios iniaciatyvos. O štai Bembis buvo ištroškęs... Kodėl jis negalėjo D. palikti paprasčiausiai ramybėj? D., vienintelio D. ... Ir nepaisant visko, jis vis tiek gali kalbėtis su D. ... Bembis suprato, jog ko jau ko, bet šito jo ne per stipriausias protelis suvokti nepajėgs. Jis dar kartą įtempė savo protą, įtempė iš visų jėgų, užvertė galvą į aukštį, bet čia kiek nepaskaičiavo, ragai buvo kiek per sunkūs, nusvėrė jį ir Bembis eilinį kartą tėškėsi į žemę.

Jo neviltis buvo gilesnė už dangaus žydrynę ir iš jo krūtinės išsiveržė nedidelė gaujelė žodžių: „Viešpatie, tai paskyrei manęs globoti kokį angeliuką ar ne?... Man atrodo, kad tas angeliukas - lengvabūdis ir plevėsa... Tu klausi manęs, ar norėčiau kito, švelnaus, pūkuoto ir rūpestingo? Kad ne, Viešpatie. Ačiū. Aš jau kaip nors... Kokį paskyrei, toks bus gerai. Aš tik šiaip abstrakčiai norėjau padejuoti. Ir prašau daugiau nesiūlyk man jokių variantų, patarimų, nepildyk mano prašymų, tik išklausyk. Tu juk visada išklausai. Esi puikus klausytojas. Esi nuostabiausia moteris, Viešpatie. Tu nieko nedarai, o visa sutveri. Tu kuri net nebūdamas. Štai paslaptis.“


Nors Bembis sėdėjo pievelėje nelaimingas ir ištroškęs meilės, jo žvilgsnis eilinį sykį nuskaidrėjo, jis žvalgėsi aplink. Ir... ir... negalėjo patikėti. Bembis ir vėl matė D. Tokiomis akimirkomis jis verkdavo ir juokdavosi vienu metu.