Nesiaučia audros, nei aistra tuštybės.
Ir nerimo nėra, nors gal nebyliai...
Lytėjimas tylos garsų, ar aido,
Ir nuleistom akim, lyg klaustų,

Lyg šauktų nebylę, ar sielą,
Bet taip nedrąsiai, lyg per sieną.
Šviesa čia nekuria šešėlio.
Jis pats tik vakarui atėjus,

Nutyla ir lengvai užkloja
Ne grindinį, o tuščią žodį.

Jos rankos maldai nesudėtos,
Tačiau lyg melstų, lyg tikėtų.
Lengvu šydu ir taip nebyliai...
Dar pasilik. Pasėdim tyliai.