Kilpoje

Vis skubu į vieškelių pasaulį
Temstant prie aistrų smūtkelio mirti,
Nes  malda skurdžiajam kambarėly
Nubyrės, kaip smėlis man tarp pirštų.

Nušlamens sijonais metų vingiai,
Atmintis - savaitgalio barmenais,
Kai po šimtą kartais nelaiminga
Įsipilsiu, pavalysiu venas.

Kad ir vėl žaizdom gyvom nuo kelio
Virvės kilpom nesisuktų   rytas
Ir po darbo vakarai pamėlę
Jokių priekaištų neišsakytų.
Nuodai