Zajadlas vaikščiojo po kabinetą sunėręs už nugaros pirštus ir karts nuo karto pašnairuodavo į Nonlyriką su Altugezer, klusniai sėdinčius nepatogiose kėdėse.
- Naujausias technologijas sunku atskirti nuo paprasčiausių stebuklų, kas taip pasakė? – sustojęs iš aukšto nužvelgė savo pavaldinius.
Nesulaukęs atsakymo tęsė toliau:
- Aš irgi nepamenu. Bet tai labai teisingi žodžiai. Aš galiu pridurti tik tiek, kad geriausios idėjos pačioje pradžioje atrodo kaip didžiausios kvailystės, vadinasi, tik kvailiai tiki stebuklais ir naujausiomis technologijomis. Ar supratote?
Altugezer su Nonlyriku susižvalgė. Altugezer atsikrenkštė ir nedrąsiai atsakė:
- Žinoma, šefe. Ko čia nesuprasi…
Zajadlas patenkintas linktelėjo galva:
- Štai šitą temą jūs ir vystykite toliau. Pamąstymus noriu išgirsti po savaitės.

Po dviejų savaičių, kai Zajadlui galutinai įgriso Nonlyriko ir Altugezer išsisukinėjimai, jis neapsikentęs įsiveržė į laboratoriją ir sustingo tarpduryje:
- Kas čia? – paklausė išsproginęs akis.
Nonlyrikas gūžtelėjo pečiais ir pašnairavo į Altugezer, kuris giedru žvilgsniu žiūrėjo į Zajadlą:
- Čia tobulas kvailys, šefe.
- Kas?!
- Tobulas kvailys…
Zajadlas lėtai apėjo įrenginį. Pačiupinėjo, pastukseno. Galų gale paklausė:
- O kaip jis veikia?
- Reikia sugalvoti pačią neįtikinamiausią idėją, ir jis pateiks jos optimalų technologinį sprendimą. Mes išbandėm – veikia. Pamenat, praeitą savaitę, galų gale baigėm Tobulos Kempinės projektą? – vis dar giedrai šypsodamasis aiškino Altugezer.
- Jūs norit pasakyti…? – išsižiojo Zajadlas
Nonlyrikas su Altugezer išdidžiai linktelėjo:
- Suprogramavom beribio pastiklėjimo mažiausiai tikėtinom idėjom algoritmą, sukūrėm specialų divergencinį paraleliai veikiantį procesorių, simuliuojantį juodos dėžės princi…
- Pakaks, - nutraukė Zajadlas, - kvailį išardykit ir sunaikinkit. Medžiagą iš jūsų kompiuterių ištrinsiu pats.
- Bet šefe…- bandė prieštarauti Nonlyrikas.
- Aš su jumis pafilosofuoti profesinėm temom norėjau. O jūs, puspročiai, nusprendėt sužlugdyti mūsų įstaigą? Kam reikės Išnovacijų Centro, jeigu kiekvienos idėjos sprendimą pasiūlys šitas kvailas agregatas? Kam mes būsim reikalingi?
Nonlyrikas su Altugezer suglumę žiūrėjo į Zajadlą ir tylėjo. Jis apsisuko, trenkė durimis ir piktai nužingsniavo koridoriumi. „Žmogiškas kontaktas ir noras bendrauti yra pati didžiausia vertybė gyvenime. Bet tuo pat metu ir pats didžiausiai nesusipratimų šaltinis“ – apmaudžiai galvojo Zajadlas slinkdamas atgal į savo kabinetą.