Aš turiu ežerą. Pamirškit privatinės teisės normas - aš jį tiesiog turiu. Aš turiu ežerą, kurio niekada nemačiau. Žinau jo pavadinimą, girdėjau kur jis yra. Girdėjau, jis yra giliai gūdžioje girioje, kurios pakraštyje senelis pjaudavo žolę, rinkdavo rytinę žemuogių saują savo pirmam anūkui. Girdėjau apie jį nuo vaikystės, apie pragaištingas, jį supančias pelkes, apie pajuodusias nedidukes ežero lydekaites, apie tai, kad jis yra. Ištisais metais jis prapuldavo iš mano sąmonės, nežinia kur klaidžiodamas, tyliai sendamas. Visgi jis ištikimai sugrįždavo ir kaskart toks pat, su jį supančiais girios raistais, su jame besitaškančiom nedidukėm lydekaitėm. Daug kartų ruošiausi ten nuvykti. Ruošiausi su jauduliu, lyg gyvenimą trunkančiai ekspedicijai. Ruošiausi vienas, niekam apie tai nepasakojau, tartum prieš nepaprasto lobio paieškas. Tikrai – lobio. Lobio, kurį galima atrasti tik kartą gyvenime, kuris gali pakeisti gyvenimą. Studijavau žemėlapius, lyg netyčia teiravausi tėvo, planavau. Planavau. Kas kart iš naujo, su tuo pačiu jauduliu, bet toliau planų taip ir nepasistūmėjau. Aplankiau kone trečdalį pasaulio, o savo ežero taip ir nepamačiau. Net negalėčiau pasakyti, kodėl taip ir neišsiruošiau tam pirmam, o gal net vieninteliam pasimatymui. Viena žiema per šilta, kita vasara per lietinga. Tai užsitęsusi motinos liga, tai ilgalaikės kelionės bet kur, tik ne arčiau mano ežero. Nežinau. Gal tai baimė surasti mažiau, nei tikiesi? Prisimenu savo nusivylimą vaikystėje, kai išardžiau kaleidoskopą, ieškodamas paslapties ir radęs tik keletą stikliukų. Nežinau, gal ir tai. O gal noras ištęsti tą malonų pasirengimo jaudulį ar mėgavimąsi paslaptimi? Gal. Gal čia tas atvejis, kai pasirengimas yra daug svarbesnis už baigtį, nes baigtis reiškia... baigtį? Tašką, kurio taip nesinori padėti, po kurio, saujoje gali likti tik keli spalvoti, ir spalvoti - geriausiu atveju, stikliukai. Kol kas aš renkuosi paslaptį. Aš turiu savo ežerą.