Tobulos Vinys
Zajadlas niūriai dėbsojo į subintuotus pirštus. Labai nepatogu - jautėsi nedarbingas, jau nekalbant apie tai, kad arbatos puodelį teko laikyti kaire ranka. Išliejo pyktį ant Nonlyriko, bet tas išsiblaškęs žiūrėjo į subintuotą šefo ranką ir nereagavo į Zajadlo priekaištus dėl stringančio Tobulos Kempinės projekto. Išėjo neatsisveikinęs, nieko nematančiu žvilgsniu, ir dingo savo laboratorijoje.
O po savaitės pridusęs įsiveržė į Zajadlo kabinetą ir nutaisęs reikšmingą veido išraišką padėjo ant stalo holodiską.
- Kas čia? – rūgščiai paklausė Zajadlas. Tvarstį nuo sumuštų pirštų jau buvo nuėmęs, bet nuotaika vis vien buvo prasta.
- Vinys…- buvo bepradedąs kalbėti Nonlyrikas, bet pamatęs Zajadlo veido išraišką užsikirto.
- Kokios, po velniais, vinys? – suburbėjo Zajadlas
- Tobulos vinys, - mirktelėjo Nonlyrikas, - nereikės plaktuku kalti.
Zajadlas pasižiūrėjo į savo pirštus, pasižiūrėjo į holodiską ir linktelėjo:
- Susipažinsiu, pranešiu.
Dar po savaitės Išnovacijų Centre aidėjo keiksmai ir dejonės. Visi ieškojo Nonlyriko. Zajadlas grasino jam pats nuimsiąs skalpą. Galų gale Nonlyriką rado rūsyje, spintoje su užrašu „Pavojinga: be guminių pirštinių neatidaryti“. Nonlyrikas ne tik buvo be guminių pirštinių, bet ir be batų. Atvestas pas Zajadlą su graudžiu išdidumu žiūrėjo į šoną.
- Tai, sakai, tobulos vinys? Pačios į sienas sulenda? – iškošė Zajadlas
- Jos ne tik į sienas gali sulįsti, - atstatė krūtinę Nonlyrikas, - jos kur tik nori…
- Kiek tu jų pagaminai, ką?
- Na, kokius penkiasdešimt kilogramų, - sumurmėjo Nonlyrikas, - Ne mano kaltė, kad ūkvedys jas iš laboratorijos išnešė man instrukcijos nespėjus parašyti.
- Taaaip… tuzinas vinių susikalė į elektroninį mikroskopą, keli kilogramai į vakuuminį lėtintuvą, pagalbinis robotas, tas atgrubnagis, išpylė dar maišą šiluminiame mazge ir jos susikalė į kanalizacijos vamzdžius. Ar tęsti nuostolių sąrašą? Vienintelis privalumas – viena įsikalė į Altugezer koją ir nutraukė Tobulo eilėraščio skaitymą. .. Tiek to. Atsakyk man, kodėl jos kala kur papuolę?
Nonlyrikas pamindžikavo:
- Tokia jų misija – kalti. Tai ir kala, vos tik jas paleidi. Jos juk nekaltos, kad kiti išberia kur papuola. Negi norėjai, kad aš jas dar ir mąstančias padaryčiau…? - Nonlyrikas staiga sustingo ir po akimirkos, nematančiu žvilgsniu, apsisukęs išbėgo iš kabineto.
Zajadlas pavymui dar spėjo surikti:
- Paprasčiausios komandos, nieko daugiau. Jeigu persistengsi ir jos pradės ginčytis dėl to, kad į medį kalti lengviau nei į betoną – atleisiu, garbės žodis!
Nonlyrikui išėjus atsiduso ir gurkštelėjo vandens. „Nėra tos vinies, kurios negalima būtų ištraukti. Bet jeigu mąstančias vinis teks įkalbinėti išlįsti – garbės žodis, teks sukurti mąstančias reples. Ne žmogaus darbas su vinimis ginčytis“ – išsiblaškęs pagalvojo.