Kas tas gražių akių jaunuolis,
Kratantis balandžio sparną?
Rodos, primynęs koją
Per šokių pamoką jis atsiprašė.

Nėra už ką, nes kojas braižo upės akmenys,
Ir dar stipriau išpaišo pienės,
Šaknims vinioja pėdos kaulus,
Ant grindinio, kur gatvės kryptį keičia.

O kaklas sukasi lyg surūdijus vėtrungė,
Ten tiesiai-švento gatvė,
Gal išparduoda nudėvėtus vakarus,
Už tiek grynuolių, tu tiek neturi.

Nuleidžia žaliuzes prekiautojai,
Namų balandis bėga laisvėn,
Jo snapas metais nenudildytas
Kapoja mano kojų grotas.