Zajadlas nekantraudamas įsiveržė į laboratoriją ir tarpduryje sušuko:
- Na?!
- Nieko gero, - atsakė Nonlyrikas, - eksperimentas, aišku, pavyko, yra ir rezultatas, bet... pats pažiūrėk.

Zajadlo veidas apsiniaukė, pečiai nusileido. Vilkdamas kojas priėjo prie kapsulės ir pasižiūrėjo į Altugezer kūną, apraizgytą davikliais. Veidą iki pusės dengė šalmas, darkydamas iškilius kolegos bruožus. Zajadlas prabėgom žvigtelėjo į monitorių, susiraukė ir sumurmėjo:

- Jis gyvas, tik alfa bangų dažnis kažkoks, švelniai pasakius...
- Užsiciklinęs, - pratesė mintį Nonlyrikas.
- Ir kur matai sėkmę? - suniurzgė Zajadlas, - aš matau daržovę.
- Ne, eksperimentas pavyko. Altugezer, tas smulkus niekšelis, vis tik sukūrė tobulo eilėraščio algoritmą, paleido programą ir užsidėjo alfa bangų transformatorių. Ir še tau kad nori - užsiciklino smegenys...

Zajadlas nustebęs pakėlė antakius:
- Eilėraštis buvo toks geras, kad jis nebegali nustoti jo klausytis?
Nonlyrikas liūdnai linktelėjo:
- Visais kitais atžvilgiais jis normalus. Tik jo smegenys nebenori nieko daugiau, kaip tik klausytis to eilėraščio.

Zajadlas susimąstė. Po to griežtu tonu pasakė:
- Projektą nutraukti, algoritmą sunaikinti. Altugezer... sukursim nelaimingą istoriją, tarkim, pernelyg didelė įtampa darbe.

Nonlyrikas pasibaisėjo:
- Bet juk tai tobulas eilėraštis!
- Menui nereikia aukų, - Zajadlo balese pasigirdo metalinės gaidelės, - menui reikia poetų.