Pasėdėkim prie didelio kalno,
Pasėdėkim prie didelio kalno medaus,
Kai koriais čiužinėja vaikai,
O kamanės vis dilgina širdį.

Pasėdėkim, pasėdėkim, prašau, virš dangaus,
Virš pavasario šėlsmo, virš samanų, virš vandenynų...
Pasėdėkim, kol kojos nutirps, kol pasensim
Supratę, kad niekad nebeturėsim anūkų.

Pasėdėkim po vieną, po du, šeimomis
Pamiršę mūs mažą žmogišką laiką.

Pavargau, nesistokim, nestokime dar.
Pavargau pavargau pavargau.