Zajadlas susiraukęs vartė rankose bulvę. Bulvė kaip bulvė - su ruda luobele, patogi gulėti delne. Ko gero, ir skusti būtų nesunku. Nonlyrikas viltingai į jį žiūrėjo, kol galų gale pridūrė:
- O be to, ją labai patogu skusti. Neišauga nei didesnė, nei mažesnė.
Zajadlas padėjo bulvę ant stalo ir susimąstęs paklausė:
- Tai sakai, viskas viename?
- Būtent! – entuziastingai palinksėjo galva Nonlyrikas, - štai tas galas bekono skonio, per vidurį česnako, na, o kitas galas – paprasta bulvė. Žinoma, galima buvo...
- Pala, paaiškink man, kaip turėčiau atskirti, kuriame gale bekonas, o kuriame paprasta bulvė?
Nonlyrikas suėmė ranka smakrą, jo veidu perbėgo išgąstis. Zajadlas nepatenkintas žiūrėjo į jį. Galų gale parideno bulvę į Nonlyriko pusę ir pasirėmęs alkūnėmis į stalą pridūrė:
- Gera idėja dar ne viskas. Detalės sužlugdo didžius projektus. Perdaryk. Na, sugalvok ką nors. Tegul vienas gals išauga raudonos spalvos, kitas normalus, o per vidurį... Be to, man nepatinka bekonas. Aš norėčiau jautienos skonio. Ir česnakas, žinai, jo kvapas.... Perdaryk.
- O man patinka česnakas, - iššaukiančiai atrėžė Nonlyrikas
- Tuomet ir valgyk tikrą česnaką. Ir bekoną tikrą gali valgyti, užsikasdamas paprasta bulve!
- O tu irgi, gali valgyti tiesiog jautieną, užsikasdamas paprasta bulve!

Abu nutilo ir kurį laiką apstulbę žiūrėjo vienas į kitą. Po to nukreipė akis į bulvę. Galų gale Zajadlas sumurmėjo:
- Antra vertus, ji labai patogi skusti. Gal tuo ir apsiribokim... Tarp kitko, ar tikrai manai, kad verta tęsti bulvių skonio veršiukų projektą?

Nonlyrikas paėmė bulvę nuo stalo ir vilkdamas kojas išėjo iš kabineto. Zajadlas užjausdamas žiūrėjo jam pavymui. „Ir iš tiesų, ar gali būti tobulesnė bulvė už tą, kurią patogu skusti? “ – pagalvojo stebėdamasis savo įžvalgumu.