Anksčiau, kol dar skraidyt galėjau
gyventi buvo žymiai įdomiau
pakilti virš pilkos minios gebėjau
matydavau už ją kur kas toliau

kol svajos nešė kaip sparnai Ikaro
aukštai galėjau kilt toli nuskrist
bet skrydžiai tie iš proto minią varė
linkėjo ji man kuo greičiau nukrist

Nukritus plunksnas iš sparnų
minia be lašo gailesčio pešiojo
ir slėpė jas pagalvėse “gerų” žmonių
kurie ramiai su juoda sąžine miegojo

tiktai sparnų netekęs supratau
kodėl reikėjo miniai taip daryti
gyventi miniai žymiai patogiau
kada virš jos negali nieks skraidyti.

mintis į galvą kad kvaila nešautų
pakilt rytoj padangės mėlin vėlei
dėl svorio liepė man batus apauti
pripiltus pilko kasdienybės smėlio

per juodą smėlį nuobodybės dykumos
dar kartais brisdamas skraidyt svajoju
pakilt neleidžia smėlis batuose manuos
ir kaip gyvenimas lig kraujo graužia kojas

Vis tiek pirmyn sukandęs aš dantis
Lyg mėšlo vabalas toliau ropoju
Ir aš tikiu takelis siauras šis,
Išves visus į Šviesųjį rytojų...