Beviltiškai tavęs ilgiuosi
Ir miegu, neužmerkdama akių,
Ir tavo atvaizdui tyliai meldžiuosi,
Ir bučinius nebylius dalinu.

Jaučiu, kaip lūpomis vilgai blakstienas,
Žodžius manuos skaitai, dėlioji skiemenim.
Žinau, tu - kaip ir aš - nemoki būti vienas
Ir tai, kas vienija mintis mūs, daliniesi su manim.

Tiesiu rankas į begalinę erdvę
Su begaliniu troškimu lytėt tave.
Ir oras taip beprotiškai tavim vis dvelkia,
Taip kviečia ir vilioja bėgti, kad save

Padovanočiau tau svaigiai ir geidulingai,
Priimčiau tai, ką taip kaupei savy,
Ir kad įkvėptumei mane taip švelniai ir galingai,
Jog mintys su tavim sugrįžtų ateitim,

Kad kūnas ir širdis vaitotų, verktų
Iš laimės – juk mes vėl kartu.
Ir kad niekad jausmai neblėstų ir nešaltų,
Šnabždėtume mes viens kitam: „Tik tu, tik tu, tik tu...“