Klyksmu paskelbęs kad esu
pasaulį margą aš išvydau
vaikystę naivią dar menu
kai gyvenau aš be pavydo

buvau aš mažas bet žmogus,
svajonių erdvėse taip gera būti
bet teko susiskleist sparnus
nes ėmė jie už žemės kliūti

kuo tu blogesnis iš kitų
gyvenančių tarsi sapne
nebūk gudriausias iš visų
vaikystėj ragino mane

aš stropiai pamokas dariau
kurias gyvenimas man ruošė
bet per uolumą pamiršau
kad smegenys galvoj ne košė

lėkiau skubėjau ir griuvau
mačiau aš lygumoje kalną
ir sunkų akmenį į jį ritau
galvojau tokia laimės kaina

akmuo atgal riedėjo vis
ir vis per pačią mano širdį
staiga aš balsą išgirdau
kam tu Sizifo darbą dirbi

gal stabtelėt galvoju laikas jau
gal jau toli labai nubėgau
tiktai sustojęs supratau
mažu ratu šioj Žemėj bėgu

tarsi kaimyno šunį prie būdos
gyvenimas pririšęs laikė
skubėjau bėgau dėl naudos
o jis iš visko pasišaipė

kam duotas protas tau Žmogau
ne tam kad kaukuolėj mažytėj
uždaręs jį gyventum patogiau
ir sugebėtum polėkius varžyti

gamta sukūrusi jam sparnus
į tavo galvą patalpino
norėjus skrendančio Žmogaus
ką gavo vienas velnias žino

leisk protui tu sparnus išskleist
jo kasdienybės pančiais nevaržyki
kitaip iš proto jis išeis
ir supelys galvoj mažytėj