Nulijo mano lietūs į žydrą ežerėlį
Pagirdė ir pripildė sidabrėmis
Vėl uodegas iš džiaugsmo raito
Augintinės vaivorykštės
Turės iš ko savas spalvas penėti,
Bet ta piktoji Saulė
pakilusi aukštai ne tik į jį žiūrėti
Auksinius apžavus jau paskleidė.
Bandys miglom i dangų suvilioti
Po lašelį susirinkti
mozaikomis išvogti
Ir po dangų išbarstyti
Bet aš neleisiu!
Pats visas pasinersiu
Pajutęs šlapią vėsą
Ir kūną balzamavęs
Širdimi jau nebesensiu
Skandinsiu brangius laiškus
Ir tik juose tave minėsiu
Kad niekad mintyse nesidėvėtum
Ir liktum, kad ir giliai
Bet liktum.
Neleisiu plaukioti
net popierinėms valtims
Ir šėlt neklaužadiškiems vėjams
Nes aštriais kampais ir briaunomis,
išbraižys lygų vandenį
Kuris taip sunkiai gyja
Voratinkliniais siūlais pančiojant.
Ir lietui lyjant...