Tu geriau patylėk, kai nuo melo sudrėksta blakstienos
Ir apsunksta glazūriniu glajum aplipę vokai.
Juk mes dviese atėję, atgal iškrypuosim po vieną –
Ir visai nesvarbu, ką išbalusiom lūpom sakai.
Aš visai netoli atsigersiu ledokšnių arbatos
Bei užkąsiu gerai ištroškintais vienatvės spygliais.
Ir kankinsiuos, kad tu toks suvargęs nuo ilgesio – matos,
Tiktai nebe manęs tu ilgiesi tokiais vakarais.
Nevaidinkime bičių karių, reklamuojančių medų,
Kai jisai išgulėjęs rūsiuos visiškai neskanus
Reiktų šiandien sustot, nors kažkas už parankių dar veda,
Bet kur dėti, kur dėt tuos išsaldintus rūko žodžius