Mielas dieduk, garsiausias savo apylinkės, o gal ir valsčiaus, sodininke, sakyk, ar danguje taip pat jau atėjo pavasaris ir pražydo sodai, kaip mūsų Lietuvėlėje, kur vis dar siautėja tarpusavio vaidai ir nesutarimai net pačiu gražiausiu - sodų žydėjimų metu? Taip, taip, supratau iš Tavo keistos šypsenėlės, pasivaidenusios man prieš pavargusias nuo kompiuterio akis, kad negali man atskleisti anapusinio gyvenimo paslapčių. Ne todėl, kad ten egzistuotų griežta cenzūra, o paprasčiausiai todėl, kad neturi jokio telefono, nei stacionaraus, nei mobiliojo, o juo labjau interneto.
Būk drūtas, koks buvai žemėje, perduok linkėjimus mielai bobutei, pokario metais atstojusiai man motulę, Tavo vyriausiąją dukterį, kuri vienintelė iš penkių vaikų dar gyva ir artėja prie Tavo amžiaus pabaigos metų...