Laikykite rankas aukštai,
Mažieji pobūvių karaliai.
Ne meilės sinonimai, o kranai
Tikėjimą savim į dangų kelia...

Kažkur sugriuvo tylą griaunantys akordai,
O jūs pastatėte juos dar ir dar.
Aš taip tikėjau pasakų herojais,
Bet nusivyliau tapęs pats tokiu dabar.

Tegul tau nesimiega, mano meile
Ir lyno akrobatas krenta žemėn,
Juk mums nereikia tų pakelių,
Kur nenurodyta, kad cigaretės žalą kelia.

Ir ne tyla, o tyloje
Suklūsta susipratęs vėjas.
Kai naktį priguli su ja
Lengviau kalbėti patylėjus...