Tiesa sunkiausiai pakeliama, iš Merė ir aš (1d.11 pav.)
Miesto kapinaitės stovėjo judraus kelio nuokalnėje; sunkūs marmuro paminklai puošėsi žaismingais vėjo malūnėliais, rausvi medžių žiedlapiai šluojami blaškėsi grublėto kelio paviršiuje, sutūpę medžiuose, ūbavo laisvieji gamtos sargybiniai, pakeisdami vienas kitą saugojo atgulusius ramybėn. Reinė surado Merės Ana Ferosi kapą, dar šviežiai sukastą geltono smėlio kauburėlį.
– Tu tiki sapnais?.. – smeigė žvakes į drėgną žemę, atsilapojusi striukė slydo nuo pečių.
– Negalvok taip, – tyrinėjo palinkusią draugės nugarą, ilgi plaukai nuslinko švelnia medžiagą į šoną.
Atsiminė vakarykštį pokalbį pas Džemą namuose, priešais sumestą degančių malkų židinį; klausėsi spragsinčios liepsnos, karštis svilino jų veidus... Už durų stūgavo vėjas, pakilęs į dangų, jis atsimušė į klegančias pakrantės žuvėdras, nuskriedamas jų ilgais baltais sparnais.
- Aš bijau miegoti, – neatitraukdama akių nuo ugnies prisipažino Reinė. – Man baugu. Sapnuoju, kad ji stovi šalia manęs, stėri savo juodomis akimis ir sako: ar tau tenais nešalta, Reine?... – išsprūdęs žalias obuolys nusirideno kilimu. – Jos veidas piktas, be šypsenos, ji siekia manęs; aš atsisėdu lovoje, išvystu tirštą kraują ant savo šlaunų, ir jis mano akyse suskystėja, vagojasi blauzdomis, bėga žemyn pėdomis... Užsidengiu žaizdą rankomis ir klykiu: silpnas balsas, toks tylus, kad niekas negirdi, net aš pati. Ar tu esi, ką nors panašaus sapnavusi? – ant kilimo liko rūgščių sulčių dėmė; tada Džema pasisuko į ją ir tarė:
– Tai keistas sapnas, Reine. Gal norėtum pasirodyti šeimos gydytojui? Galėčiau eiti su tavimi. Tu labai jautri, – keistai nutilo. – Galbūt, net per daug jautri. Sapnai gali tave paveikti, aš girdėjau, jie būna reikšmingi. Gal tavo pasąmonė tau kalba, Reine.
– Reine, ar tu mane girdi? – papurtė už peties. – Kodėl taip keistai ten žiūri?
– Čia? – atsitūpė ir palietė ranka kapą.
Sustojęs akimirksnis – lyg sudaužytas laikrodis laike sugedo; priešais akis išvydo plačią duobę, nusiminusius veidus, tirpstančią žvakę savo mažose rankose. Karštas vaškas varvėjo per delnus, kvepėjo žaliais pušų vainikais – tas filmo kadras dabar kartojosi... Šokančios liepsnelės geso, degė iš naujo, praskriejo ore, apsijuosė dvišake ledine uodega ir kirto į sulinkusias jos kojas.
"Tau bus tas pats, kaip ir man."
Džema žvelgė į nejudantį Reinės smakrą.
– Ką tu kalbi, Reine, apie ką tu čia?... Nustok tuoj pat! – paliepė traukdamasi į šalį.
"Kodėl, tu ten, taip toli nuo manęs, stovi?..."
– Ką tu darai, ką darai?... Dieve, Reine, Prašau! Ne! Kvėpuok! Kas tau?! Reine! – pritūpusi purtė už pečių, traukėsi iš striukės kišenės nosinę.
– Padėkite!... – pakėlusi galvą šaukėsi pagalbos.
Varteliuose pasirodęs vyriškis pasileido bėgti link Džemos: – Nesijaudinkite, - pasakė jis pribėgęs ir netrukus paaiškino: - Ji tiesiog apalpo, atsigaus, štai – matote... – parodė į besimerkiančias Reinės akis.
– Kas jūs? – drebančiom lūpom paklausė ši.
– Panele, ar jums šiek tiek geriau? – pasiteiravo klūpintis ant smėlio vyras.
Reinės veidas nuraudo; prieš akis atsivėrė dangaus žydrynė.
- Kas man atsitiko? ... – paklausė išsigandusi ir apsižvalgė.
– Jūs trumpam išėjote į kitą pasaulį, bet sugrįžote, - nusišypsojo jai atėjūnas. – Tikriausiai atėjote aplankyti draugės? – pažvelgė į kapą, tada atsisuko į Džemą.
– Kaip čia pasakius... – sumurmėjo Džema, ir atsukusi vandens butelio kamštuką padavė draugei.
– Meri mano kaimynė, – užkimusiu balsu prisipažino Reinė. – Nuostabiai talentinga mergina.
– Ji visas mano gyvenimas... - vyro veidas nuraudo. – Dabar jau likau vienas, – su sielvartu balse ištarė, ir staiga jo tembras pasikeitė:
– Mano dukrelė, - ašaros nukapsėjo į marškinių apykaklę ir godžiai sugėrė. Paslėpė jos akis uždengdamas delnu.
– Atleiskite, - beviltiškai pasijautė Reinė, – nuoširdžiai užjaučiu. Man tikrai labai gaila…
– Pasistenkite būti stiprus, – susijaudino Džema. – Tai labai sunku, bet įmanoma. Reikia gyventi toliau, kito pasirinkimo neturime, – baugiai apsižvalgė aplinkui į nebylių kapinių antkapius.
Tėvas giliai atsikvėpė; rankose spaudė kvepiančias gėles, taip kaip, kadaise darydavo mažoji Merė su jo knygomis: "Tėveli, kur tu dėsi šitas knygas ir popierius, kai numirsi?" atsiminė jos klausinėjant, ir sau atsakant: "Tau, vaikeli, viską atiduosiu, tau. Juk tu - mano didžiausias turtas! Taip?"; tada delnais suimdavo už Merės vaikiškų žandukų, ir žvelgdamas su meile į jos žydras akeles, stipriai priglausdavo prie krūtinės: "Niekados manęs nepamiršk, gerai? Atsimink: mes būsime kartu, tu nieko nebijok."
– O kas dabar? – paklausė baigęs pasakoti, – Merės nebėra, ir ši tiesa, man sunkiausiai pakeliama, – su kartėliu ištarė, – Tiesa sunkiausiai pakeliama; jai reikia prisiversti, ir iš tiesų, tai ir yra sudėtingiausia padaryti, - atsiduso.