Negimsiančiai dukrelei...
Šviesi dukrele, niekada negimsianti,
Privalau tau pasiaiškinti -
Niekada mano įsčių negramdė skalpelis.
Ne, dukrele, užgęstančių akių ir negęstančio verkimo
Tavo negimdo sąžinė pilnačiai užkaukus.
Mamytės negalia labai poetiška –
Labai naivi –
Pirmo laipsnio dvasios invalidumas.
Emocinė frustracija.
Atleisk, mažyte, nežinai to žodžio.
Vaizdingai tariant
Tai staugianti kiaurymė, kurią prariju vienatvės pavidalu.
Aš tuščia, dukrele.
Aš neturiu, ko tau duoti.
Ko pamokyti, ką parodyti.
Aš nemoku mylėti.
Ir būti mylima.
Net košės išvirti nesugebu.
Tai kokia iš manęs mama, jei atvirai, dukrele?
Tai ir nusprendžiau tavęs neturėti.
Vėjo burtuose, vandenų kurtuly tau bus geriau, pamatysi.
(Bet vieną kart nebūsiu egoistė).
Bet kartais pasiduodu silpnumui..—
O jei tave turėčiau?
Mamos akytėmis, tik įžvalgesnėm,
Mamos plaukučiais, tik stipresniais,
Mamos šypsojimu, tik gudresniu...
Jei tik galėčiau pasekti tau gyvenimo pasaką—
Saldesnę už vėjo burtus,
Parodyti šokio įstabumą–
Ilgesingesnį, nei vandenų kurtulys,
Išpuošti tave tikėjimu –
Gražesniu nei gyvenimas...
Nėra vilties dukrele.
Iliuzijas griauna nepagydoma dvasios negalia.
Nesuklijuosi sulaužyto žmogaus( kaip sulaužytos lėlytės).
Gal jei nebūtų--
Kai tėvas daužė motiną...
Kaip peilis skrodė triukšmą,
Kaip vaikų namučiai
Kaip viską paneigiau,
Kai atėjo tylėjimas,
Kai susirgau dvasios negalia...
Atleisk, dukrele.