mane degina
seniai
ir taip kas amžius
laužas ir ragana

barškantys rožančiai
dantyse

visai neskauda
jau perskaudėjo
glamonė saldi
lyg puolusio
šventiko akis
ai kaip jis glamonėjo
kūną pašėlusį
kryžių pakišęs
po pagalve

seniai prarijau mėnulį
bijau pilnaties
kai virstu vilku
pati prisirišu
prie žmogaus

kai mėnulis pabėga
tariu O O O
bėgu gatvėmis
ir guluosi šalia
sergančio

jei jis pasveiksta
vėl praryju
mėnulį