***
Gal iš magnolijos liepsnų galėtų
Išbrist lopšinės aidas... ir viena
Nueičiau aš per Tavo meilės lietų--
Skausmingai gęsta tuopų šypsena--

Kreidinės uolos apkabina bangą,
Balti purslai pabyra lyg žiedai,
Išplėšti vėjo, skristi pasirengę
Į jūros aimaną... Tu išlikai

Net šitame svetimame peizaže,
Kur plieno gyslose numirę ąžuolai,
O pelenų geltoniu nusidažę,
Brūzgynų nendrės vakare vėlai

Prisikelia kaip vėlės nemarūnės--
Ir nuskrenda simfonijos garsai,
Lyg deivės Sodo Pasakos bekūnės,
Niūniuodamos lopšinę pratisai...