*****

Į skardžių mėlynas aistros liepsnas žiūrėjau,
Ilgai žiūrėjau iš kalnų aukštų,
Kai dangų nešė jos, Žvaigždynų Vėjau--
Ir dainavai balčiau už kalnus Tu,

Balčiau už lengvą kaip rūkai granitą...
Bedugnių sielos žaibuose vilnys,
O anemonės, liūdesiu nušvitę,
Pakels į dangų žydinčias akis--

Aš gi skaitau jas, kaip paveikslo drobę,
Prisodrintą jausmų griūties svaigios--
Juk Žemės širdį, širdimi apgobę,
Su Tavimi kalnų kalnai dainuos !

...Sparnus giesmės kai bandė laužyt mūsų
Paklaikę demonai, o griūtys ėmė ūžt...
Ja nie liubliu, kogda mnie liezut v dušu,
Tiem bolieje, kogda v niejo pliujut !!!

Viršukalnių aušra nuskriejo aidas--
Ar Tu, Baltoji Lyra,  dainavai,
Ar Tu, Karaliau, Žemėn mus išleidęs,
Karaliau Begalybės, ne dievai

Mes... ir ne paukščiai, sukapoti vėjo--
Tai nuo giesmės mūs trupa pragarai,
Kirmija demonai !  Bedugnėm minios ėjo,
Jos skrido, lyg žalios ugnies arai--

Į skardžių mėlynas aistros liepsnas žiūrėjau,
Ilgai žiūrėjau iš kalnų aukštų...


,,Ja nie liubliu, kogda mnie liezut v dušu,
Tiem bolieje, kogda v niejo pliujut !!! ''

Tas  V.Vysotskio eilutes iš  dainos ,,JA NIE LIUBLIU'' išversčiau  taip (pažodžiui neįmanoma )
AŠ NEKENČIU, KAI BRAUNASI Į SIELĄ,
O DAR ŠLYKŠČIAU, KADA APSPJAUDO JĄ !!!