„Ne! Tai negali būti tiesa! Jie man meluoja! Ne.... Tai netiesa, netiesa, melas, apgavystė! Taip nesąžininga! “
- Mergaite, mergaite, ramiau, ramybės, viskas, gana šaukti...
- Užsičiaupsit jūs ar ne?! Man jau įgriso! – toliau šaukiu.
- Bet... – lyg ir norėjo kažką sakyti, bet, matyt, apsigalvojo.
Pajutau, jog skaudą gerklę. Jog balsas vis labiau užkimęs. Jaučiu kažkieno gniaužtus, bet bijau atsimerkti. Bijau tai pamatyti. Bijau.
Pirmoji mano baimė. Šiandien dar ir 2001-01-01, pirmadienis. Kažkur pirma valanda nakties. Kiek vienetų... Štai dar dabar ir aš viena...
Ne tiek viena, kiek vieniša. Paskendusi vienatvės jūroje. Paskendusi tarp daugybės tokių pačių, kurie taip pat nedrįsta prieiti ir pasakyti „Labas“, nes tada reikėtų stengtis. Stengtis išplaukti į Draugystės krantus.
Bet ką aš čia. Reikia atsimerkt, nes jaučiuosi pririšta. Kažkaip keistai veržia rankas, bet tai ne rankos. Rankos švelnios, o virvės – ne. Beje, čia ne virvės, diržai. Psichiatrinės diržai. Psichiatrinės marškiniai ir surištos ilgos rankovės. Išvis čia viskas psichiatrinės. Net vaistai, kurių aš pripumpuota.
O kas tada mano? Šis sapnas, iš kurio tai pabundu, tai toliau jį sapnuoju? O gal tu esi mano? Ne, savo aš jau netekau. Mano pasiliko vienoj vietoj su peiliu.
- Agne, labas rytas! Jau prabudai? – maloniu balsu paklausė sesėlė. Aišku, stovėdama saugiu atstumu nuo manęs.
- Eik šikt. – viskas. Kito atsakymo ji nesulauks.
- Pusryčių nori?
- Tai ne. Tu durna ar ką, kas gi nenorėtų?!
- Aš.
Matau, užsidaro durys. Ir aš viena. Galiu būti viena su SAVO tyla. Ir tu neatimsi jos, ne, tyla mano...