Broli mano, tavo rankose žiema
Broli,
Pameni tą dieną, kai snigo, nors jau seniai buvo pavasaris? Ir ne spinduliais, ne žiedais ir ne snaigėm, o šlapiais dideliais ir beformiais sniego dribsniais krito žemėn įžūli žiema... Kūkčiodami ir springdami nuo ašarų vaikai bėgo namo, močiutės keiksnojo ir klupo, autobusai nestojo. Tu užsidaręs virtuvėj kepei cinamoninius pyragėlius. Sakeisi iškepsiąs naują pavasarį. Ku ku... ku ku... – bliovė popierinės gegutės ant sniego. O aš vis niūniavau tą pačią lopšinę: „Broli mano, tavo rankose žiema“.
Tądien išėjęs iš skersgatvy susigūžusių tavo namų aš pavėlavau į autobusą. Todėl buvau priverstas stypčioti tirpstančiame sniege ir laukti vakarinio traukinio, kuriuo paprastai nevažiuoju dėl prasto apšvietimo ir monotoniško ratų dunksėjimo...
Pameni, broli, ką veikdavom vaikystėj su monetom, suluošintom traukinių svorio?.. O gi aptepdavom medum ir duodavom bitėms, tikėdamiesi, kad iš jų išaugs geležiniai narvai laimei gaudyti... Nuo tada ir bijau traukinių, nes laimės taip ir nesugavau...
Laukdamas traukinio negalėjau šokti, nes stotelėje buvo per mažai vietos -du stambūs vyrai gėrė pieną (broli, pieną!!! O mes jį jau seniai pamiršom). O kaip ir pats supranti, gatvėje šitaip akiplėšiškai nelaiku sningant basam šokti būtų baisiai nepadoru...
Traukinys visgi atvažiavo nerangiai stenėdamas (jis man buvo panašus į tavo kaimynę iš trečio aukšto, kuri kiekvieną sekmadienio aušrą stiklo šukėm eina lesinti balandžių) ir gal minutėlę ūkė pavasariškai žiemiškoj tyloj. Net ir tamsa buvo kitokia, o ratų dunksėjimas buvo švelnesnis nei tada, kai važiavom į užmiesčio kapines, valyti antkapių.
Žinai, traukinys buvo pilnas žmonių (et tie, neatsakingi autobusų vairuotojai sningant). Tad teradau vienintelę laisvą vietą šalia itin keistokai atrodančio žmogaus. Įsivaizduoji, jis buvo trumpais tvarkingai sušukuotais plaukais, tikriausiai mamos išlygintu gal dviejų metų senumo šilkiniu kostiumu. Ir jis avėjo batus! Broli, batus! O mes juos jau seniai pamiršom.
Prisėdau šalia jo. Vyriškis kvepėjo pakalnutėm. Tas kvapas man priminė vaikystę ir močiutės poterius pavakariais. Po kelių minučių jis nustojo skaityti ir dėmesį sutelkė ties manim. Jaučiau, kaip stebėjo mano basas kojas, nutrintus džinsus, ilgus nešukuotus plaukus ir grandinėlę iš islandiškų kriauklyčių. Minutėlę tylėjęs, paklausė (broli, paklausė!!! O vaikystėj mama juk sakydavo, kad su nepažįstamais kalbėti begalima...):
- Tai kur važiuojate?
- Ai šiaip, į kitą miesto pusę, vilioti pavasarių.
- Mmm, įdomu – numykė. - O ką studijuojate ar mokotės? – žinai, tas klausimas privertė mane paspringti tamsos gurkšniu.
- Prašau, ką?
- Na žinote, mokytis įvairių dalykų norint įgyti išsilavinimą. Mokykloje, ar universitete....
- Aaa, jūs apie tai! Žinot, aš gyvenu šiandien.
Kažkodėl jis nustebo ir truputį patylėjęs vėl paklausė:
- O ką jūs galvojate apie savo ateitį?
Tada jis tikrai patvirtino mano spėjimus, kad yra velniškai keistas, juk pas mus niekas nekalba apie ateitį.
- Kokia dar ateitis? Viskas yra šiandien. Rytoj yra šiandien. Aš galiu jį įsivaizduoti. Aišku, jei tik norėčiau. Pavyzdžiui, jei aš norėčiau pamatyti save po penkių metų, tai tris savaites nesiskusčiau barzdos ir nesimaudyčiau į rytus tekančioj upėj...
Mačiau, kad jis baisiai nustebo, o aš savo ruožtu tuo labiau. Broli, juk mes visada taip kalbam ir nesistebim? Tikriausiai norėdamas pakeisti pokalbio temą jis vėl ėmė klausinėti pribloškiančiai keistų dalykų:
- Kokią knygą dabar skaitote?
- Knygą? Atsiprašau, kokią dar knygą? Aš neskaitau knygų, nes gyvas medis man gražesnė patirtis nei raidės popieriuj. Kokios dar knygos, kai žmonės šalia. Ir tamsos būna jaukios...
Po tokių mano žodžių įsivyravo tyla, dalinama akimirkomis. Tuk – tuk – tuk – kalbėjosi traukinio bėgiai su tamsa. O aš ranka liečiau stiklą bandydamas pajusti amžiną žiemiško dievo vibraciją. Kaip supratau, tas vyras nežinojo tokių dalykų, nes ir toliau skaitė tą daiktą iš popieriaus ir rašalo. Kaip jis ten vadinasi? Ai, knyga. O aš gėriau dykai dalinamą energiją.
Kai įvažiavom į tunelį ir jis nebesuskaitė raidžių, toliau manęs klausinėjo:
- O kokios muzikos klausotės?
- Muzikos? Kam man muzika, jei yra lietus, sniegas, upės, tyla ir cinamoninės bandelės? – Paklausiau jo, ir pagalvojau, kad tokio keistuolio dar niekada nebuvau sutikęs. Ir jis su visam nutilo...
O tamsa ir toliau kalbėjosi su bėgiais. Tik šį kartą daug romantiškiau: saulė slysta samanom sapnų.... O bėgiai jai vėl taip pat aimanavo: tuk – tuk – tuk...
Mačiau, kaip vyras susikrovė knygas portfelin (keistuolis, juk mes visada viską, ką jau jautėm ir patyrėm, paliekam kitiems) ir ištaręs „sudieu“ sustojus traukiniui lėtai išlipo pro duris stotelėj, ant kurios centrinių durų žaliom kreidelėm buvo išvedžiota „žmonėms iš kito miesto / kito laiko“.
Dar ilgai važiavau klausydamasis tamsos ir bėgių kalbos, kai tavęs nespalvotai paklausiau:
- Broli, gal ir mano rankose žiema?..