Nuvyto rožės, visi kiti žiedai,
Išnyko tavo meilė, tarsi smėlio sūkuriai.
Nušovė mažą paukštį, pagavo keistą žuvį,
Bet tavęs man ligi šiol nesugrąžino.

Kiek smuikų ir gitarų mana ausis girdėjo,
Tik tavo balso aido mana širdis tarp jų nebe atspėjo.
Prarijo tave jūra,
Užpylė samanom giliai giliai...

Užpustė sniego gijom,
Tavo vardą giliame kape.
Ir rožės jau nuvyto,
Padėtos kapuose.