Ar lietei šilagėlės lapą? Jis švelnesnis už kūdikio bučinį, už katino letenėlę, prigludusią prie nuogos moters krūtinės. Ar matei šilagėlės žiedą? Jis palinkęs, kaip motinos galva sūpuojant lopšį. O kad jį užuostum, turi dar žemiau nusilenkti. Čia slypi visas jos moteriškas išdidumas.

Dar niekada nemačiau tiek daug mėlynumo! Atviromis lietuvaitės akimis žvelgia dangus. Jo atspindžiai supasi ežero gelmėse, žibučių žiedais nutapytam šlaite, pasvirusios šilagėlės švelniame žiede, kaupiasi ašara tavo aky.

Tai vis pavasario dovanos, apraizgytos paukščių skrydžių juostomis, lydimos sprogstančio pumpuro aimanų, pirmųjų paukščių giedojimų. Ir nors kaskart šis metų laikas į gyvenimo krepšį negailestingai įberia vis daugiau ir daugiau, mielai visa tai priimu: patirtį, sėkmes ir nesėkmes, džiaugsmą ir liūdesį. Netgi įžūliai besišypsančias raukšles ant kaskart vis labiau pavargusio veido. Ir vis didesnes gėlių puokštes iš užaugusių vaikų rankų.

Ačiū už dovanas, mano pavasari.

P.s. nepyk, bet rudenį aš myliu labiausiai.