Gyveno kartą teatro direktorius. Ne šiap sau koks direktorėlis, o rimtas ddddirektorius.
Kaip ir visi rimti ddddirektoriai turėja keistą įprotį: kiršinti tarpusavyje artistus ir šiaip į teatrą užklystančius mažutėlius menininkus. Tampė save už ausų ir nuolat tikrino savo nosies galiuką.

Kaip tikras raganius kikendavo, kai viena artistė staiga supykdavo ant kitos vien todėl,
kad ddddirektorius taip panorėdavo. O koks malonumas, kai kartu dirbantys menininkai staiga nustodavo šnekėtis vien todėl, kad dddirektorius pakuždėdavo vienam, kad anas su tavim dirbti nenori, o kitam šnypštelėdavo, kad šitas mano, kad tu - neišmanai nieko apie teatro subtilybes. Tuomet jis jautėsi visagalis valdovas.

Tiesa, jis turėjo ir varginančių pareigų: prikelti pagiriotą artistą iš lovos, kai iki spektaklio liko vos penketą minučių ir pastoviai tikrinti, ar dddirektoriaus kėdė vis dar jam priklauso.

Jo hobis - sėdėti dddirektoriaus kėdėje!