I

2008-jų sausis buvo toks šiltas, kad įdienojus  šiluma pakildavo iki 5-6C° laipsnių. Tokios dienos lėkte lėkė. Niekaip negalėjai pastebėti, kaip diena keičia rytą, o vakaras jau dieną, naktis vakarą ir vėl visas ratas iš naujo. Tokiomis dienomis atrodė, kad ir pasaulis turėtų plaukti ramia ir nebanguojančia gyvenimo upe, bet tie kurie dabar taip pagalvojote, oi kaip  suklydote. Juk esate girdėję, kad prieš didžiausią audrą nurimsta viskas: vėjas, paukščiai? Kaip prieš pakylant cunamiui atslūgsta vanduo. Taigi, aš kalbėjau apie tai. Taip ir tą 2008-jų žiemos sausį. Jei norite žinoti tiksliau, tai prasidėjo sausio 14-ąją. Penktadienį. Buvo itin šilta diena. Tokia šilta, kad atrodė, jog tai pavasaris (spjaut ant to pavasario! Tikrų tikriausia sumauta vasara! Vasara vidury žiemos), taigi, sakykime, jog atrodė, kad į mūsų Lietuvėlę atklydo vasara. Jog mus išgelbėjo nuo žiemos speigų...
Taip manė ir Mantas, sėdintis „Paplepėkim“ kavinėje, netoli Klaipėdos savivaldybės pastato. Jis ramiausiai skaitė laikraštį, bei protarpiais žvilgčiojo per kavinės langą į praeinančius žmones už jo. Kurie, besimėgaujantys apdovanota ne žiemiška šiluma, lėtai slinko šaligatviu. Saulė ryškiai švietė danguje, nesimatančiame nė vieno debesėlio.
Mantas jau norėjo gurkštelti kavos iš balto puodelio, kai staiga suskambo jo mobilusis telefonas. Jis greitai išsitraukė jį iš užpakalinės kišenės ir atsiliepė:
- Klausau!
- Sveikas... – pasigirdo švelnus moteriškas balsas. – Ar tu jau ten? Na, kur susitarėme?
- Dar ne, - taip Mantas ir neatsigėrė kavos. Jis nuleido puodelį atgal ant lėkštutės, kur buvo padėtas mažas sidabro spalvos šaukštelis, ir pažvelgė į kavą, kurios paviršiuje atsispindėjo kavinės šviestuvas kabantis virš Manto stalelio. – Bet tuojau būsiu. O tu? Ar pati nuvyksi, ar užsukti pasiimti?
- Aš jau pakeliui. Lauksiu tavęs. Iki.
- Aha...
Jis dar kelias minutes žvelgė į kavos puodelį, bet taip ir neatsigėrė iš jo. Staiga atsistojo ir išėjo iš kavinės. Ryškūs saulės spinduliai privertė jį prisimerkti. Šiltas vėjelis kedeno ilgokus Manto plaukus, kurie lengvai krito ant jo pečių. Šaligatviuose tebežingsniavo žmonės apsisiautę lengvais drabužiais. Mantas stovėdamas prie kavinės įėjimo apsidairė. Jo mėlynos akys atrodė pavargusios. Jis giliai įkvėpė gryno oro į plaučius ir patraukė mašinos link. Kai tik įsėdo į „Audi“ automobilį užsidėjo juodus akinius ir patraukė Lėbartų kapinių link. Mantas žinojo, jog turės susitikti su mergina, kurios brolis žuvo prieš pora mėnesių. Jis suprato, jog šiandien išvys sielvartaujančią mylimąją. Jog ji vėl naktį sapnuos tą patį košmarą, kurį sapnavo kiekvieną naktį po... brolio mirties. Mantas gerai nutuokė, jog ir vėl liks bejėgis ir niekaip negalės padėti savo merginai.
Nors jam pavyko gana lengvai ištrūkti iš Klaipėdos, bet jis vis tiek vėlavosi. Jis gerai prisiminė, esąs susitaręs susitikti antrą valandą po pietų, o dabar laikrodis, įtaisytas automobilio panelėje, rodė pusę trijų. Mantas nuspaudė akseleratorių ir tikėjosi kuo greičiau nulėkti į Lėbartus. Į nekropolį. Taip galime pavadinti tą gyvenvietę. Lėbartai žinomi iš to, jog ten labai didelės kapinės. Tai tikras mirusiųjų miestas. Mantui buvo net baisu pagalvoti, kaip jos turėtų atrodyti lapkričio pirmąją, kai visos vėlės prisikelia. Kai tarp kryžių ir antkapių šliaužioja, ropinėja mirusiųjų vėlės. Kai jų išsprogusios akys žvelgia į artimuosius, kurie atėjo aplankyti, kaip jie susiburia prie žvakučių, kurios virpa net nepučiant vėjui. Jis gerai prisiminė, kaip jo mama sakydavo, jog žvakės liepsnelė virpa, nes jie atėjo. Jam mama paaiškino, kad ne nuo vėlių, o nuo asmenų iš realaus kūno ir kraujo. Nuo asmenų kurie valdo jas. Todėl jis niekada namuose neužsidega žvakės. Net ir tada kai namuose dingsta elektra, nes bijo sužinoti ar kur nors netoliese nėra tokio asmens. Jis geriau atsisėda ant lovos ir tiesiog sėdi. Kartais prie jo dar prisijungia ir mergina. Jie abu sėdi. Girdi vienas kito alsavimą. Jaučia vienas kito širdies dūžius. Tiesiog sėdi. Jis sėdi būtent taip pat kaip ir vaikystėje. Taip pat, kaip ir vaikystėje, kai dar buvo gyva jo sesuo. Tu vėluoji! Pasigirdo Manto balsas, kuris riaumojo galvoje, geriau stebėk kelią! Jis greitai nugynė savo mintis ir papurtęs galvą išvysta ženklą, pranešantį, jog kai jį pravažiuosi tu jau būsi nekropolyje. Jog tu jau įžengęs į tą vietą, kuri siejasi su anuo pasauliu. Kur per lapkričio pirmąją, pasak Manto mamos, susirenka vėlės ir juos valdantieji. Kur... kur palaidotas merginos brolis.
Mantas važiavo lėtai. Vis dairėsi, kad tik nepražiopsotų savo merginos, nors ir tikėjosi ją rasti autobusų stotelėje. Būtent jis ją rado ten, kur ir tikėjosi rasiantis. Mergina stovėjo prie autobusų stotelės ir žvelgė į jį. Mantui pasirodė, kad šiandien ji tokia rami. Gal ji net nebepravirks? Bet tokią mintį jis greitai išstūmė iš  galvos, nes gerai pažinojo savo mylimąją. Jie jau buvo kartu penkis metus ir jis ją pažinojo daug geriau nei save. Ji atbėga!
Mergina iš lėto atidarė dureles ir nusišypsojo:
- Vėluoji, - jai prabilus pasirodė balti it sniegas dantys. Jie buvo baltut baltutėliai, o šiandien dar jie papuošti raudonomis it vyšnios lūpomis. – Tai kaip susitarsime?
- Pavaišinsiu kava. – Pasiūlė Mantas ir apgailestaujančiomis akimis pažvelgė į ją. Tikriausiai tokias akis jūs matėte filme – Šrekas2 – kur katinas pažvelgė į žmogėdrą. Jei jau tas monstras nesugebėjo pykti ant jo, tai kaip Manto mergina tai sugebėtų?
Mantas kiek paieškojęs laisvos vietos stovėjimo aikštelėje galiausiai pastatė automobilį ir grįžo pas merginą, laukiančią prie pagrindinio įėjimo į kapines. Geležiniai varteliai buvo plačiai atverti. Jis spėjo pagalvoti, jog pomirtinio pasaulio nasrai plačiai pražioti ir laukia kiekvieno savo mielo kliento. Jo kūną nupurtė staigus šaltukas. Mantas kėblino paskui merginą, kuri žinojo teisingą takelį iki brolio kapo. Jis vis dar jaudinosi, jog šią naktį ji vėl negalės išsimiegoti, nes mergina, kaip ir kiekvieną kartą po susitikimų su brolio kapu, košmaruose nuklysta į tą prakeiktą dieną, kai prieš du mėnesius pateko į avariją. Kai jos brolis – geras Manto draugas – žuvo avarijos metu ir ji kelioms dienoms nugrimzta į komą.
Mantas žinojo, jog ji pabus klykdama. Akyse bus susikaupusios ašaros ir ji jau tą naktį daugiau nė bluosto nebesudės. Jis ją laikys apkabinęs ir niūniuos jos mėgstamą melodiją, kad tik ji nurimtų.
Mantas, lyg tikras vaiduoklis, lėtai slinko tarp paminklų. Jo plaukai plaikstėsi vėjyje, akys vis tebebuvo pridengtos akiniais. Mantas pastebėjo, jog mergina sustojo. Ji stovėjo įsitempusi lyg styga ir nejudėjo. Keista, sukirbėjo mintis jo galvoje, juk čia ne tas kapas.
Mantas greitai prisiartino prie merginos ir tyliai prabilo:
- Kas nutiko, Lina?
- Negaliu. – merginos balsas skambėjo tyliai. Atrodė, kad jos siela prabilo, nes lūpos beveik nė nekrustelėjo.
- Negali? – perklausė Mantas. – Ko negali?
- Eiti prie kapo, - merginos plaštakos staigiai susigniaužė į kumščius. – Aš nenoriu šiandien eiti prie brolio kapo! Nebenoriu! – akyse kaupėsi ašaros.
- Tada grįžtam?
- Grįžtam... – mergina pasakė taip tyliai, kad žodžio pabaigos Mantas nebenugirdo.
Šį kartą jis greitais žingsniais artėjo mašinos link, o mergina vos vilkosi iš paskos. Į ją pažiūrėjus atrodė, jog laikas sulėtėjo. Ji lėtai kėblino takeliu nudelbusi akis į žemę, lyg mažas vaikas nusikaltęs ir susidūręs akistatoje su tėvais. Už nugaros matėsi kaip rudeniniai lapai papūtus vėjui gaudė vienas kitą. Jei tai būtų buvęs filmas, tai už merginos nugaros begaudantys lapai vienas kitą leistųsi labai lėtai ir būtų galima įžiūrėti kiekvieną gyslelę ant jų.  
Mažoje širdies kertelėje Mantui palengvėjo, jog gal vis dėlto šią naktį Lina išsimiegos. Bet dabar jį kankinti pradėjo kitas nerimas. Kodėl Lina neišdrįso šiandien nueiti prie brolio kapo? Kodėl pusiaukelėje ją sugniaužė toks stiprus ilgesys?
Mantas atidarė dureles ir leido merginai atsisėsti. Jis pastebėjo, kad jos nuotaika visiškai sudirgusi. Uždaręs dureles pats nulėkė prie savųjų ir greitai įšokęs į vidų užkūrė variklį ir išdundėjo iš nekropolio.
Atgal į Klaipėdą važiavo tylėdami, kai staiga Lina suriko:
- Manai aš pasielgiau teisingai?!
- Ką? – Mantas greitai dirstelėjo į ją ir vėl pažvelgė į kelią.
- Na, kad neaplankiau brolio, - Lina kalbėjo virpančiu balsu. – Aš nepajėgiau.
- Manau, kad taip. Tu pasielgei teisingai. Kai pati pajusi, jog nori su juo pasikalbėti, gal išsipasakoti, tada ir nuvyksi. – Manto balso tonas buvo ramus.
- O jei ne? – Lina pažiūrėjo į jį. – O jei jis troško, kad aš ateičiau? Kad pažiūrėčiau ar kapas tvarkingas. Kad pasakyčiau jog myliu, mylėjau jį, - mergina pažvelgė pro langą. – Kas tada?
- ... – Mantas ilgai nesistengė galvoti. Jis gerai mokėjo kalbėti su žmonėmis. Kaip sakoma, niekada neieškojo žodžių kišenėje. – Manau, tau nereikia dėl to sukti galvos. Juk pati gerai žinai, kad jis tave taip pat mylėjo. Juk jis gerai viską supranta. Jis tave stebi iš dangaus ir supranta, kad tau jo netektis yra labai stiprus sukrėtimas ir jis pasirengęs laukti tiek, kiek reikės, kol tau leis širdis nueiti prie jo kapo ir pasikalbėti su juo be jokių ašarų. Pasikalbėti su juo ir prisiminti geriausius metus, kuriuos praleidote kartu. Ir tada pati suprasi, jog jis laimingas... matydamas tave iš dangaus besišypsančią.
- Tu taip manai?
- Žinoma, - Mantas pažvelgė į Liną ir nusišypsojo. – Žinai ką? Gal užsukam į kavinę ir aš tau grąžinsiu skolą?
- Manau, jog tai neblogas sumanymas.
Mantas dar kartą dirstelėjo į mylimąją ir įsitikinęs, kad jos nuotaika šiek tiek pasitaisė, atsisuko į kelią. Galiausiai jis užvažiavo ant tilto ir už keliolikos minučių pasiekė Jakų žiedą. Ilgai nereikėjo lūkuriuoti, kad surastų tinkamą tarpą įlįsti į žiedinę sankryžą. Jis pasuko žiede į kairę ir kiek pavažiavęs pamatė pakelėje stovintį baltą ženklą ant kurio buvo juodos raidės. Visos apdulkėjusios nuo išmetamųjų dujų. Pakelės medžiai buvo pasidengę tokiu pačiu dulkių sluoksniu kaip ir ženklas, kuris reiškė, kad Mantas su Lina jau įvažiavo į Klaipėdos miestą. Mašinų srautas padvigubėjo. Vėl pasigirdo tikras miesto šurmulys. Per miestą nuvilnijo greitosios pagalbos automobilio sirena ir Mantas krūptelėjo. Jo mintyse iškilo prisiminimas, kaip tą vakarą, kai jis sėdėdamas greitosios pagalbos mašinoje laikė kraujuojančią merginos ranką. Kaip jis tada vos galėjo išsilaikyti ant kojų. Kaip po to jis vos sugebėjo prikelti merginą iš komos.
- Atsargiau! – suriko Lina.
- Ką?! – Mantas atsipeikėjęs iš prisiminimų, nuspaudė stabdžių pedalą iškart tada kai tik pastebėjo sustojusias mašinas. Jis sustojo vos per kelis centimetrus nuo priešais kliūtimi tapusios mašinos. Nuo išsiskyrusio adrenalino jo pulsas padažnėjo. Jis jautė kaip nugara žliaugia prakaitas. – Atsiprašau.
- Ką tu sau galvojai?! – Su išgąsčiu veide, Lina pažvelgė į vaikiną. – Ką tu darai? Aš tau kelis kartus šaukiau kol tu sustojai. Juk galėjome žūti! Ar tu nebenori, kad aš gyvenčiau?!
- Tikrai atsiprašau, - Mantas negalėjo patikėti, kad jo galvoje prabėgo tik kelios akimirkos iš tos dienos, o čia net kelios minutės. Jis nesuprato, kaip pajėgė nuvažiuoti kelis kilometrus niekur neatsitrenkęs ir galiausiai atsipeikėjo prie žiedinės sankryžos Šilutės ir Mokyklos gatvių sankirtoje.
- Atleisk ir man, - Linos balso tonas greitai persimainė. – Tu neįsivaizduoji kaip mane išgąsdinai. Aš iš po tos dienos esu tokia baugi, o tu dar šiandien šitaip. – Mergina pamatė, kad Manto kakta visa išpilta prakaito. Kaip sūrūs lašeliai varva ties smilkiniais, ir suprato, kad mylimasis tikrai buvo pasimetęs ir išsigandęs tiek pat kiek ir jinai. – Kas tau buvo nutikę?
- Nežinau. – Jis palengva pajudėjo į žiedinę sankryžą. – Aš turiu atsigerti. Man reikia vandens.
Dar praėjo keliolika minučių ir Mantas su Lina sėdėjo savo mėgstamoje „Paplepėkim“ kavinėje. Jis užsisakė šalto vandens stiklinę ir didžiulį kepsnį, kai tuo tarpu Lina nusprendė pasimėgauti kavos puodeliu su trupučiu brendžio, bei varškės apkepu.
Užsakytus valgius atnešė ganėtinai greitai. Pirmuosius gurkšnius Mantas nurijo godžiai, o tik, tada, kai jau slinko gerkle trečiasis didelis vandens gurkšnis, jis pajėgė padėti stiklinę ant stalo ir pažiūrėti į merginą. Manto dešinės akies kraštelis vis dar nevaldomai trūkčiojo. Lina gerai suprato, kad jos mylimasis tikrai buvo pasimetęs. Mantas palengva, dar kiek drebančiomis rankomis, atsipjovė kepsnio ir įsidėjo į burną. Malonus keptos mėsos skonis atgaivino vyrą. Jis netikėtai prisiminė kadaise tėvo keptą triušį. Mantas leido lengvai sukramtytam kąsniui nuslysti.
Dar kartą nugėręs vandens jis pažvelgė į merginą:
- Brangioji, ar tu šiek tiek nurimai?
- Truputi, - Lina giliai atsiduso ir nusišypsodama pažvelgė į Mantą. – Vakar, kai tu buvai išvykęs, skambino Vytas.
- Vytas? – Manto kairysis antakis pakilo. – Ir ko gi jis norėjo?
Merginai patikdavo žiūrėti į mylimojo antakį, kuris labai seksualiai išsiriesdavo. Ji net kelis kartus buvo pagalvojusi, kad savo vyrą pamilo tik dėl to žavingo antakio. Lina gerai pastebėdavo, kai kitos merginos, susidomėjusios Manto kalba, stebėdavo jo antakį. Bet keisčiausia buvo tai, kad ji visiškai nepavydėdavo. Lina absoliučiai pasitikėjo Mantu ir žinojo, kad jis niekada neišduos jos su kita. Ji visiškai tai suprato po avarijos, kai tas kelias dienas komos būsenoje praleido reanimacijos skyriuje.
- Tu juk žinai koks jis? – Lina nusijuokė, - Kiekvieną kartą, kai tik jam pasitaiko laisva dienelė, jis nori švęsti. – Mergina pastebėjo mylimojo žvilgsnį ir, supratusi, kad Mantas nutuokia apie ką ji kalbanti, užbaigė sakyti. – Jis norėjo vėl su draugais „aplaistyti“ kažkokią dieną ir pakvietė mus.
- Ir? – Mantas šelmišku žvilgsniu pažvelgė į merginą.
Lina tada vis dėlto pakeitė nuomonę. Greičiausiai, kad ji jį pamilo ne dėl antakio, o būtent dėl tokio Manto žvilgsnio, kuriuo žiūrėdavo tik į ją.
- Aš... – Lina stebeilijo į savo mylimąjį kaip jis reaguos į jos atsakymą. – Manau, kad dar nesu pasirengusi linksmybėms.
- Nieko baisaus, - švelniu tonu pasakė Mantas. Sudėjo į lėkštę stalo įrankius ir atsilošė į minkštos kėdės atlošą. – Gal važiuojam namo?
- Gerai, - Lina atsistojo ir dar kartą atleidimo prašančiu žvilgsniu pažvelgė į Mantą. – Žinau koks Vytas yra geras tavo draugas, bet atleisk, aš dar nesu pasiruošusi linksmybėms. – šito sakinio intonacija buvo tokia, kad Mantas pasijuto tokiu silpnu, nes negalėjo niekuo jai padėti.
Jis tik dabar aiškiai pastebėjo, kad jo mergina yra labai sugniuždyta. Ji visada buvo jo gyvenimo ramstis. Jis jai galėdavo išsipasakoti visus jį kamuojančius dalykus, o dabar jis galiausiai pastebėjo, kad ji baigia palūžti. Mantas bijojo tik to, kad ji nebūtų galiausiai palūžusi daug ankščiau nei šiandien, nes kai jis pamatė pirmuosius požymius, nenorėjo to pripažinti.
- Nesijaudink, - Mantas apėjo aplink staliuką ir sustojo tiesiai priešais merginą Jis buvo visa galva aukštesnis už Liną. Rankas padėjo jai ant pečių ir pažvelgė į merginos akis. Jos buvo tokios ryškiai mėlynos, jog pamatęs pirmą kartą prisiminsi visą gyvenimą. Juk būna taip, kad pasikalbi su žmogumi ir, jei kas paklaustų kokios buvo jo akys, atsakytum, jog nežinai. Teisintumeisi, kad nepastebėjai, bet Linos akių mėlynumo nebuvo įmanoma nepastebėti. Atrodė, kad jos iš vidaus švytėte švytėjo. – Nesigraužk. Man malonu būti su tavimi, ir mes kartu sulauksime kol tu vėl pasijusi pasiruošusi švęsti. Be to, mes juk ir patys mokame pa išdykauti namie, a?
Mergina linksmai nusišypsojo ir pabučiavusi atsitraukė, nes prie jų priėjo padavėja nešina sąskaitą, kurią Mantas greitai apmokėjo palikdamas padorius arbatpinigius ir patraukė durų link. Lina žengė iš paskos, kai Mantas pradaręs duris praleido ją į priekį. Praėjo dar kelios minutės ir Mantas su Lina jau sėdėjo mašinoje bei palengva judėjo Kretingalės link.
Kai Mantas privažiavo savo namų geležinius juodus vartus, lauke jau įsitvirtino gili prieblanda. Saulė buvo nusileidusi už horizonto gal prieš kokį pusvalandį ir naktis pradėjo skverbtis į žmonių gyvenimus. Kelyje, kuris jungė Klaipėdą ir Kretingalę, ties Kalote, buvo didelis mašinų srautas. Daugelis žmonių dienomis dirbdavo Klaipėdoje, o nakvoti grįždavo į Kretingalę ar Kretingą. Visi tie žmonės, kaip Mantas ir Lina, tik vakarais, po darbų, grįždavo į savo namus kituose miestuose ar miesteliuose. Mantas dirbo Klaipėdoje. Jis su savo draugu turėjo įkūręs firmą. „Mants ir Vyts“ – toksai buvo jos pavadinimas. Vytas vadovavo dviems servizams Klaipėdoje, o Mantui teko rūpintis prekių užsakymais ir bendradarbiavimu su viena didele firma Švedijoje.
Lina buvo baigusi Klaipėdos Universitetą, psichologijos specialybės magistratūrą. Bet, kad ir kaip bebūtų, ji niekada nemėgino savo gabumų taikyti Mantui. Ji žinojo, kad jos draugas turi daug paslapčių apie savo praeitį, bet ji tiesiog laukė kol jis pats ryšis jai tai papasakoti. Kartais taip įvykdavo. Lina sėdėdavo ar savo darbo kambaryje, ar vasaromis balkone ir ramiai degindavosi saulėje, kai ateidavo Mantas ir palengva prabildavo apie keistą savo vaikystę. Po kelių tokių seansų, kaip juos buvo galima pavadinti, Linai sunkiai galėjo patikėti tuo ką jai pasakoja jos mylimasis. Nuo tada ji šiek tiek, slėpdama nuo Manto, ėmė domėtis parapsichologija ir visokiais kitais mokslais, kad tik galėtų suprasti apie ką jis kalbąs.
Lina visada miegodavo nuoga. Kai tik ji nusirengdavo, palengva palįsdavo po antklode. Mantas arba būdavo užmigęs, nes mergina vėl ruošė paskaitai medžiagą ir nepabusdavo, arba prabusdavo, kai tik ji prisiliesdavo prie jo. Jis palengva pramerkdavo akis ir pažiūrėdavo į Linos kaklą. Švelniai pabučiuodavo į jį ir vėl nugrimzdavo į miego pasaulį.
Kai Mantas įvažiavo, vartai automatiškai užsivėrė. Jų namas buvo didelis, mūrinis, dviejų aukštų. Dar tiek pat aukštų slėpėsi po žeme. Lina išlipo iš automobilio ir nuėjo atsirakinti duris, kol Mantas pastatys automobilį garaže.
Jis greitai parskuodė pas merginą ir abu kartu įėjo į vidų. Koridorius dominavo žalsva spalva. Kairėje pusėje, tik įėjus, stovėjo spinta su didžiuliu veidrodžiu ir pakabomis rūbams kabinti. Po to sekė kambarys, kuriame sienos dailiai iškaltos medinėmis dailylentėmis. Jame, iškart po kaire, palei ilgiausią sieną, stovėjo spintelė ant kurios buvo padėtas laidinis telefonas. Už jos  - durys vedančios į virtuvę. Čia vyravo šviesios spalvos. Sienos iki juosmens išklotos plytelėmis. Darbo stalas buvo ąžuolinis. Medinės spintelės iškabintos pagal Linos norą. Pirmame aukšte dar buvo vienas didysis kambarys, kuriame dažniausiai švenčiama, arba miegodavo draugai, apsistodavę pas juos.  
Antrame aukšte buvo didelis miegamasis ir du darbo kambariai. Viskas kuo didžiavosi Mantas įrengta rūsio antrame aukšte, po žeme. Ten sporto salė, pirtis ir baseinas. O žemutinis aukštas po žeme galima sakyti ir buvo tikrasis rūsys, kuriame pastatytas pečius, jau senai nebenaudojamas, nes namas šildomas gamtinėmis dujomis. Taip pat ten buvo skalbykla ir dar keli nenaudojami kambarėliai.
Lina mikliai nusispyrė batelius, po to juos dailiai pastatė prie spintos koridoriuje ir patraukė į vidų. Mantas pakartojo tą pačią procedūrą, kol durys dar nespėjo užsiverti ir patraukė paskui merginą. Lina nupėdinusi į virtuvę pasiėmė butelį vyno ir atsidariusi įsipylė į taurę. Mantas tuo tarpu išsitraukė iš šaldytuvo pusryčių likučius ir, įdėjęs į mikrobangų krosnelę, atsisėdo prie ąžuolinio stalo.
- Gal... – Norėjo sakyti jis, bet nutilo.
- Kas gal?! – piktai sušnypštė Lina. – Gal man nereiktų tiek gerti, a?! – Mergina suriko šiek tiek išsproginusi akis. – Kiek norėsiu tiek ir gersiu! Ne gana to, kad man viršininkas – dekanas – nurodinėja darbe, tai namie čia tu dar priekaištausi!
- Bet aš bijau...
- Ko?! – Lina bepykdama spėjo nugerti puse taurės. – Kad netapčiau kaip motina?! Kuri gėrė tol, kol mirė apsimyžusi! Bijai, kad aš nenusigerčiau ir tau nereikėtų manęs matyti apsidirbusios?
- Hmm – Pirmą kartą Mantas suprato, kad nenutuokia ką pasakyti tokioje situacijoje. Jis dabar gailėjosi, kad nesimokė psichologijos, nes galėtų padėti savo merginai, kuri alkoholį pradėjo ryti litrais po tos avarijos, kai suprato, jog jos mylimasis tikrai kitoks, nei eiliniai mirtingieji.
- Na, mielasis, pasakyk gi ką nors? Juk tu taip mėgsti šnekėti per paskaitas! – Lina dar įsipylė vyno ir greitai nugėrė vėl pusę taurės. – O gal tie, kurių tu taip bijai, paims ir mane?!
Mantas nieko neatsakęs išėjo iš virtuvės ir tik uždaręs duris išgirdo nuskambant mikrobangų krosnelės signalą, pranešantį, kad maistas pašildytas, bet vyras pajuto, kad apetitas dingęs. Mantas užlipo laiptais į antrąjį aukštą ir nupėdinęs prie lovos atsigulė. Jo galvoje vis sukosi klausimas, kodėl būtent šiandien Lina galiausiai palūžo. Jis net nepajuto, kaip užmigo ir merginą paliko vieną.
Tokie poelgiai vyrų ir yra blogiausi. Jie labai dažniai palieka vienas moteris apsuptas rūpesčiais. Ir dar po tokių poelgių jie bando vaidinti, jog yra žymiai pranašesni, nei moterys, bet ne tą akimirką, kai nusprendžia palikti moterį vieną. Su savo sielvartu, su savo problemomis, su savo dalia.    
Begeriant antrąjį butelį Lina aiškiai prisiminė patį pirmąjį mylimojo pasakojimą.





Mantas, kaip ir kiekvieną kartą, kai laukdavo tėčio, stovėjo kieme. Jis žiūrėjo į kalnelį už kurio turėjo pasirodyti žalias vyriškinis dviratis. Berniukas juo mokėjo važiuoti, tik jam tekdavo minti pedalus viena ranka apkabinus sėdynę.
Mantas stovėjo įsitempęs lyg po komandos ramiai. Jo mėlynos akys buvo įsmigusios į kalvelės viršų už kurios stūksojo tankus miškas. Jis su sesute bei tėčiu gyveno atokiame vienkiemyje maždaug apie aštuonis kilometrus nuo Švėkšnos miestelio. Mantas nežinojo kiek tiksliai kilometrų, nes, kai kartą paklausė tėčio, jis pažvelgė nuoširdžiai į sūnų ir kiek pataršęs ranka plaukus pasakė:
- Tikrai nežinau, sūneli.
- Na, maždaug. – Mygo Mantas.
- O, tu labai jau smalsus? – Tėvas nenusistebėjo, o greičiau jau konstatavo faktą.   – Manyčiau, kad maždaug apie aštuoni kilometrai. – pasakė tėtis.
Vakaras palengva temo. Mažoji Manto sesutė Ieva, kuriai buvo ketveri, sėdėjo prie virtuvės lango ir spoksojo į brolį, kuris už ją buvo dvejais metais vyresnis. Berniukas žinojo, jog tėtis dirba Švėkšnos psichiatrinėje ligoninėje. Nežinojo kuo, bet taip niekada ir nepaklausė. Gal jam nepatikdavo, jog tėtis grįždavo iš tos vietos pavargęs. Jis ten dirbdavo iš eilės vieną dieną ir po to naktį, o tada gaudavo tris dienas laisvas ir vėl viskas prasidėdavo iš pradžių.
Dabar 1988 – tųjų metų rudenį Mantas stovėjo kieme ir vis dar žiūrėjo į kalvelės viršų. Jo tėtis turėjo jau pasirodyti prieš valandą... Mantas visada su Ievute būdavo vieni tomis naktimis, kai tėtis būdavo darbe. Jis likdavo namuose atsakingas už sesutės pavalgydinimą, vakare paguldimą ir kad visada namuose būtų šilta.
Jis nuo pat ryto prisinešdavo malkų, kad jų užtektų ir vakarui, nes naktimis, kai nebūdavo tėčio šalia, jis bijodavo tamsos. Jos bijojo už viską labiausiai. Naktimis miegodavo prie krosnies, kur visada šviesdavo žarijos. Virtuvėje stovėjo didelis pečius. Už jo buvo iš molio ir raudonų plytų pastatyta lova, tokia, kuri nuo krosnies pati įkaisdavo.
Beveik nebesimatė kalvos, kai berniukas vis dar stovėjo įsitempęs. Mažos kojytės jau buvo pradėjusios virpėti nuo nuovargio, kai staiga jis pamatė pareinantį tėtį. Jis palengva kėblino keliuku ir šalia varė dviratį. Žinoma, Mantui nereikėjo nė aiškinti kodėl tėtis pavėlavo. Jis pagalvojo, kad ir vėl senajam rusų gamybos dviračiui nutrūko grandinė ir jo tėčiui teko pareiti iš darbo pėsčiomis.
Berniukas greitai nuskuodė pas tėtį ir pripuolęs apkabino jį. Nė neištaręs nė žodžio, jis pagriebė dviratį ir pradėjo traukti jį į kiemą. Tėvas ėjo iš paskos. Kai Ieva pamatė, jog brolis parėjo į kiemą, nutipeno prie spintelės kurioje buvo metalinės lėkštės ir ištraukusi vieną, įpylė dar šiltos sriubos, o po to ją padėjo ant stalo prie tėčio sėdimos vietos.
Kai durys atsilapojo, į vidų pirmas įėjo abiejų vaikų tėvas. Mantas po to staigiai įspruko į vidų ir uždarė duris. Užkabino keliais kabliais ir atsisėdo į savo vietą. Ieva sėdėjo ant mažo suolelio atsirėmusi į šiltą pečiaus sienelę.
Tėvas pasikabino storą lietpaltį ant sienos prie pat durų ir atsisėdo į savo vietą. Stipriai įkvėpė, kad užuostų šiltos sriubos skonį ir palengva metaliniu šauktu pradėjo valgyti.
- Ar ryt eisim pažiūrėti spąstų? – paklausė Mantas. Jis matė, kaip tėvas padėjo šaukštą ant ką tik prakąstos duonos riekės ir atsisuko į sūnų.
- Manai, gal kas nors įkliuvo?
- Manau, kad taip. – Labai ramiai atsakė Mantas. Jis mėgo mėgdžioti tėvo rimtumą.
- Tada gerai. Eisime. – Vyras vėl pradėjo valgyti sriubą.
Po vakarienės tėvas pažiūrėjo kaip šiandien Mantas skaito. Jis lengvai galėjo skaityti lietuviškai ir rusiškai, nes 1988 –tieji vis dar tebebuvo nelaisvos Lietuvos metai. Mantas dar nežinojo, kad už dviejų metų, kai jis jau eis į antrąją klasę, grius sovietų sąjunga ir Lietuva išsikovos nepriklausomybę.
Berniukui kiek sunkiau sekėsi skaityti angliškai. Tėvas dažnai kartodavo, jog jam ta kalba bus gyvenime reikalinga. Ir tikrai bus, bet to jis irgi dar nežinojo. Jei jis jos nebūtų mokėjęs, nebūtų pasiekęs tokios geros karjeros, kuri leistų jam ramiai gyventi.
Kai tėvas pamatė, jog mažoji princesė – Ieva, (taip jis dažnai vadindavo dukrą), pradėjo snausti, vyras paėmė ją į glėbį ir nunešė į lovytę. Po to apklojo ir kiek palūkuriavęs pasakė:  
- Pasakyk mamytei labanakt. – Tėtis pabučiavo mergaitei į kaktą.
- Mamyte, labanakt. – Ieva pasakė vos girdimai.
Tėtis išėjo iš kambario, bet duris paliko atviras į virtuvę, kad šiluma laikytųsi visuose kambariuose.
Mantas jau gulėjo savo lovoje ant pečiaus. Tokią lovą jūs galite pamatyti senuose rusų animaciniuose filmukuose, kaip pavyzdžiui: „Man panorėjus, lydekai paliepus“. Tėtis gerai apkamšęs sūnų pabučiavo į kaktą ir irgi pasakęs tą patį ką ir Ievai, nupėdino į savo kambarį. Įsijungė televizorių ir atsisėdęs fotelyje pradėjo gurkšnoti karštą arbatą.
Mantas greitai užmigo. Naktis buvo rami.
Anksti ryte, kai Mantas ir Ieva dar miegojo, jų tėvas išėjo į lauką. Už kokių dvidešimties metrų nuo namo telkšojo vandens telkinys, virš kurio kabojo pakilęs tirštas rūkas. Vyras palengva uždarė duris ir stipriai įkvėpė vėsaus oro. Spalio mėnesio rytas buvo giedras. Vyras nukėblino prie šuns būdos iš kurios iššoko vokiečių aviganis ir pripuolęs prie šeimininko pradėjo vizginti uodegą. Vyras švelniai glostė augintiniui galvą, kai netikėtai iš namų išėjo Mantas.
- Tu pabudai? – tėvas nusišypsojo žvelgdamas į sūnų.- Labas rytas.
- Žinoma! – sušuko Mantas, bet dar stipriai tebesikrapštė akis. – Oi! Labas rytas, tėti.
- Ar pasirengęs patikrinti spąstus?
- Žinoma, kad pasirengęs! – Mantas vis dar stovėjo ir smalsiai žiūrėjo į tėvą-. – O kada? Prieš ar po pusryčių?
- O kada tu norėtum?
- Aš nealkanas, - berniukas patapšnojo pilvą lyg parodydamas, jog jis tebėra pilnas iš po vakarienės. – Galime eiti nors ir dabar.
- Gerai. – Vyras prisiartino prie sūnaus. – Tik apsirenkime šiek tiek šilčiau.
Mantas greitai grįžo atgal į virtuvę ir pasiėmęs striukę apsivilko. Tėvas užsidėjo storą liemenę ir iš seifo išsitraukęs medžioklinį šautuvą išėjo į lauką. Kai tik sūnus išėjo į lauką iškart nustebo, jog tėvas turi ginklą. Jis negalėjo sugalvoti kam jis gali būti reikalingas, kai jie eina patikrinti spąstus, kurie gaudydavo triušius. Žinoma, į juos kartais įkliūdavo kiaunės ar šeškai, bet ir jiems pribaigti nereikėjo šautuvo.
Kai tėvas pamatė, jog vaikas keistai žiūri į medžioklinį šautuvą, pasakė:
- Dėl viso pikto.
- Bet... – Mantas nieko nebepasakė, nes tėvas pradėjo eiti. Sūnus norėjo pasakyti tik tiek, kad tie, kurių jis bijo, gyvena tamsoje, o kai dabar diena, nėra ko bijoti. Berniukas dar nebuvo jų matęs. Na, tų, kurie gyvena tamsoje, kaip sakydavo mama. Tie kurie gyvena visada atsiskyrę nuo kitų.
Kai mama dar buvo gyva, ji vis minėdavo, kad tamsoje gyvena atsiskyrėliai. Ir, jei nori tuo įsitikinti, pažiūrėk kaip žvakės liepsnelė visada stipriau šėlsta naktyje. Manto tėvas, žinoma, niekada netikėjo ir visada į tokias kalbas numodavo ranka ir dar pasakydavo, kad niekam nereikia į sūnaus smegenis kišti visokio nereikalingo šlamšto. Bet kai vieną kartą dingo jo žmona – vaikų mama – jis suprato, kad ji visada nujautė, jog taip nutiks.
Bet mama labai griežtai pažvelgdavo į vyrą ir prabildavo, gal kiek virpančiu balsu, bet Mantas to neįsiminė:
- Patikėk, brangusis, ateis diena, kai gausi tu jais rūpintis. Todėl aš noriu juos paruošti tam kas gali jų laukti, jei vis dėlto aš būsiu teisi apie juos. Na, apie tuos, kurie gyvena ten...
Mantas narsiai žingsniavo priešais tėvą. Jis stengėsi iš visų jėgų mačete kapoti sudžiūvusias krūmų šakas. Vyras stebėjosi, kad Mantas visada rasdavo geras vietas paspendimui. Dažniausiai, kai jie abu išeidavo patikrinti spąstų, visada ką nors rasdavo. Berniuko ranka stipriai pasmilko, bet jis vis tiek iš paskutiniųjų skynėsi kelią. Dar kiek paėjėjus į priekį berniuko tėtis išvydo, kad spąstuose guli kiškis. Gyvūnas vis dar spardėsi, bet jau labai silpnai, galima sakyti, tik konvulsiškai. Vyras pritūpęs ištraukė kiškį iš spąstų ir, stipriai suspaudęs per kaklą, nykščiu pasuko snukutį į dešinę pusę. Mantas girdėjo tylų trekštelėjimą ir suprato, kad kiškis tikrai nebegyvas. Berniukas greitai jį įsikišo į maišelį ir užsimetė ant peties. Kai vėl paspendė spąstus, abu patraukė toliau. Mantas jautė šiltą kiškio kūną. Jis žinojo, kad šiandien galės paragauti keptos mėsos. Tos, kurią dažnai mėgsta kepti tėtis. Žinoma, Ieva vėl spyriosis, nenorės valgyti, bet kai jai Mantas pažadės duoti po vakarienės ledų, tai tada ji pasistengs net greičiau už abu – tėtį ir brolį – suvalgyti savo porciją.
Mantas su tėčiu grįžo dar prieš vidurdienį. Ieva linksmai žaidė kieme, kai išvydo juos išlendančius iš miško. Mergaitė greitai pašoko ant kojų ir ėmė skuosti jų link kiek tik gležnas kūnelis turėjo jėgų.
Tėtis priklaupė ant vieno kelio ir pagavo į glėbį atbėgusią mergaitę, o po to atsistojo. Mantas ėjo iš paskos ir žiūrėjo, kaip sesutė, sėdėdama ant tėčio sprando, žaidžia su jo plaukais. Ji įsivaizdavo esanti kirpėja ir vis bandanti vienoje vietoje surišti trumpas kaseles, nes tėčio plaukai lengvai krito ant pečių. O kitoje vietoje bandė juos sušiaušti, o po to ji atsisukusi į broliuką juokdavosi, taip tyliai, lyg tikėdamasi, jog tėtis jos neišgirs. Mantas žinojo, kad tas juokas skirtas būtent jam, bet visada tėtis atsisukdavo ir pats nusišypsodavo, taip parodydamas, jog ir jis išgirdo.
Kai laikrodis rodė pirmą valandą, Mantas baigė kiškiui lupti kailį. Jis padėjo jį į dubenėlį ir, užpylęs šaltu vandeniu, nusinešė į namus, kur toliau darbuosis jo tėtis. Vyras labai stebėjosi, kad šešių metų berniukas sugeba padaryti daugelį dalykų, ko tokio amžiaus vaikai nemoka. Kaip pavyzdžiui paspęsti spąstus, nulupti kiškiui kailį, ar, galų gale, iškūrenti krosnį. Žinoma, Mantas sugebės daug daugiau nei jo amžiaus berniukai, bet tėvas to jau nebepamatys. Jis nesitikėjo išeiti taip greitai. Ten, kur yra ir jo žmona.
Visi švėkšniškiai visada kreivai žvilgčiodavo į Manto tėvą, nes niekaip negalėjo suprasti kaip galėjo jis taip pasielgti. Vyras nė su vienu miestelio gyventuoju apie tai nesikalbėjo, o policija negalėjo jo nubausti už nusikaltimą, nes neturėjo jokių įrodymų. Bet iš tikrųjų kas nutiko težinojo tik vaikų mama. Mantui buvo pasakyta, jog mama iškeliavo ten, kur ir tėvas iškeliaus. Bet jam iki kelionės dar reikės daug prisikentėti. Ten galima iškeliauti žymiai lengviau nei gali atrodyti. Taip, būtent! Kiek pasaulyje yra pranešama, kad žmogus dingo be žinios. Vieną dieną buvo. Rūpinosi vaikais, žmona ir staiga bum, gal net ir tokio garselio neišleido, jis dingo. Po to šeima jo ieško, kol galiausiai nuleidžia rankas ir susitaiko su ta mintimi, kad jis niekada nebegrįš. Jie tikisi, kad jam ten (gal rojuje) geriau, bet to niekas nežino.
Manto mama sakydavo, kad svarbiausia, kas ateina pasiimti. Jei tie, nuo kurių žvakės liepsnelė tamsoje pašėlusiai šoka, tai gali tikėtis, kad tau teks jiems tarnauti kol galiausiai mirsi. Tu jausies kaip apsėstas ir negalėsi atsakyti už savo veiksmus. Bet jei žvakė nurimsta, atrodo, kad ugnis sustingsta ir pasirodo tie, tai tada pateksi į tokią vietą, kurioje tu jausies laimingas ir galėsi stebėti savo mylimus artimuosius, ir, nors mama nebuvo užtikrinta, bet gal galėsi kritiniuose atvejuose jiems padėti.
Mantas gerai prisiminė, kad jis mamos paklausė:
- Mamyt, o gal tie dingę žmonės ir yra tie angelai sargai, kurie saugo žmones?
- Manau, kad taip. – Mama nusišypsojo. – Melskimės, kad man leistų patekti ten, kur galėčiau būti jūsų angelu sargu.
Po to Mantas daugiau nieko nebepasakė. Tiesiog pripuolė prie mamos ir apkabinęs pravirko. Ievos brolis, tik suaugęs supras, kad mama visą laiką nujautė, jog jos ateis pasiimti, bet niekaip ir nepaaiškino iš kur ji tai sužinojo. Ji nuo pat mažens abu savo vaikus ruošė tam įvykiui. Ji stengėsi visaip juos nuteikti, kad tik jie neprarastų savitvardos, kai jų mama mirs, nes visi Švėkšnos miestelyje ims jų gailėtis, o jos vyro nekęsti už tai, ką jų manymu jis padarė.
Vaikų tėvas supjaustė kiškį ir, uždėjęs keptuvę ant ką tik pakurstytos ugnies, pradėjo smulkinti svogūnus. Kai jie čirškė keptuvėje, namuose pasklido malonus kvapas. Mantui visada patikdavo tas kvapas, kaip ir keptas kiškis. Tėvas įdėjo keturias kulšeles ir apibarstė pipirais. Kambaryje greitai pakvipo kepamos mėsos kvapas. Mantas nesigailėjo, kad antrasis kvapas užgožė svogūnų. Jis su sesute padengė stalą ir atsisėdo prie jo. Vyras nukėlė keptuvę nuo krosnies ir padėjo ją tiesiai ant stalo. Ant specialaus stovo, kuris neleido nusitepti ir pradegti staltiesei.
Palengva visi valgė. Niekas nepratarė nė vieno žodžio. Mantas kartkartėm pažvelgdavo į sesutę, kuri maloniai šveitė kepto kiškio kulšelę. Berniukas niekaip negalėjo suprasti ar šis valgis jai iš tiesų patiko, ar ji tik stengėsi jį kuo greičiau suvalgyti, kad gautų desertui ledų.
Kai pietūs ėjo į pabaigą, Mantas pasitaisė šiltos kakavos ir prabilo:
- Kas dar norėtų?
- Mie... lai, – pasakė Ieva ir maloniai nurijo paskutinįjį kąsnį. – Ačiū, Mantai.
Brolis pripylė dar vieną puodelį kakavos ir jį pastatė ant stalo. Vaikų tėvas pasitaisė stiprios arbatos ir atsisėdo prie pečiaus, kurio sienelės šiluma buvo vos juntama.
Mantas palengva gėrė savo kakavą ir žiūrėjo į tiksintį laikrodį tiesiai priešais jį, kabantį ant sienos. Kambaryje buvo tylu ir ramu, kai netikėtai pasigirdo šuns lojimas. Šuo plyšavo visa gerkle. Vyras greitai padėjo puodelį ir sugriebęs medžioklinį šautuvą išėjo į kiemą, kur užkimęs šuns balsas buvo dar stipriau girdimas. Matėsi, kaip gyvūnas draskėsi ir, kai lojo, jo grandinė buvo taip įsitempusi, kad net antkaklis jį smaugė. Vaikų tėvas pažvelgė į tą pusę, kurion lojo šuo. Vyras staiga išvydo didelį ir gerai nusipenėjusį šerną, kuris palengva kiūtino jų kiemo link. Vyras ištiesė šautuvą į gyvūną. Pažvelgė pro taikiklį ir jau norėjo nuspausti gaiduką, kai staiga akyse išvydo kažkokį šešėlį. Vyro ranka, kurios vienas pirštas lietėsi su gaiduku, sustingo. Jis matė, kaip pasiutusiai greitai artinosi šernas. Jis girdėjo, kaip Mantas rėkė praverdamas duris. Sūnus klykė ŠAUK! Bet vyras stovėjo sustingęs ir žiūrėjo į pasiutusio šerno akis. Kai jau padaras buvo visai arti, nutrūko šuns grandinė ir „geriausias žmogaus draugas“ puolė įsibrovėlį. Užšoko ant nugaros ir įsikando į šiurkščius šerius. Šernas sužviegė nesavu balsu ir staigiai pasipurtęs nusimetė užpuoliką. Tėvas nė nespėjo pamatyti, kaip šernas savo iltimis užkabino šuns pilvą ir jį perplėšė. Šiltos, dar garuojančios žarnos išvirto ant žemės. Didelis vokiečių aviganis gulėjo pakritęs ir inkštė. Tada šernas puolė vyrą. Va tada ir prasidėjo visas pragaras! Laikrodis rodė puse trijų dienos, bet atrodė, kad dieną pakeitė naktis. Žinoma, lauke švietė saulė, bet trijų žmonių smegenys tos šviesos nepriėmė. Atrodė, kad lauke klampi naktis. Mantas suprato, kad jie jau atėjo. Jis nedrįso uždegti žvakelę ir pažiūrėti ar ji pasiutusiai šoka. Po šitos dienos jis daugiau nebeuždegs žvakelės.
Tėvas suklykė nesavu balsu, kai šerno iltis sulindo į jo blauzdą. Vyras vis dar negalėjo pajudinti rankos. Jis pro šnopuojančio šerno kvėpavimą išgirdo kaip atsiveria namo durys. Tėvas norėjo kuo griežčiau surikti sūnui, kad jis nė neketintų kišti savo nosies lauk iš namo, bet jau buvo per vėlu, o be to vyras būtų to nė negalėjęs padaryti. Jo balso stygos sustingo kartu su ranka.
Šernas kiek atsitraukdamas paliko kojoje gilų rėžį ir greičiausiai pažeidė vieną iš stambesnių arterijų, nes kraujas pradėjo pulsuojančia čiurkšle taškytis ant jo snukio. Kai užpuoliko juodi šeriai nusidažė raudonai, buvo lengviau įžiūrėti jo akyse šėlstančias ugneles. Nežinia, gal tai buvo tik jų vaizduotė, bet Mantas tikrai suprato, kad ir tėvas, ir sesutė mato tą patį. Berniukas tą akimirką spėjo pagalvoti, kad, kai bulius sudrasko ar negyvai užtrypia žmogų, gal ir to gyvulio akyse šėlsta ugnelės, kurios Mantui pasirodė visiškai kaip ir žvakės liepsna.
Šernas vėl puolė vyrą. Ir ši ataka pasiekė tikslą. Vaikų tėvas pargriuvo ant žemės. Kai tik šernas pradėjo raižyti šonus, vyras antrąja ranka bandė gintis. Ieva matė kaip tėvo veidas po truputi balo. Arvydas jau nebejudėjo kai šernas vis dar tebedaužė jį savo aštriomis it durklas iltimis. Mantas, sulaukęs tinkamos akimirkos, kai šernas atsitraukė, iššoko lauk ir, pripuolęs prie tėčio, pagriebė jo medžioklinį šautuvą. Berniukas dar niekada nebuvo šaudęs, bet gerai matydavo, kaip tai darydavo jo tėvas. Mantas atsistojo, atstatė vamzdį į šerną, kuris stebėjo vaiko judesius. Mantas atidžiai pažvelgė pro taikiklį į šerno akis ir vėl išvydo tas ugneles – žvakės liepsneles. Berniukas švelniai prisilietė prie gaiduko ir pajuto, kad kažkas pradeda brautis į jo pasąmonę. Jis niekada nebuvo patyręs tokio pojūčio. Mažas berniukas stovėjo priešais tėtį laikydamas medžioklinį šautuvą nukreipęs į kruviną šerną ir mintyse jausdamas, kaip kažkas galvoje bando rangytis, gal net po truputi dėlioti Mantui suprantamus žodžius. Jis gerai išgirdo kaip vienas žodis skambėjo angliškai, kitas rusiškai. Jis tą akimirką spėjo sunerimti, kad neišgirdo lietuviško žodžio, bet jo sutrikimas buvo klaidingas. Jis galiausiai išgirdo ir lietuvišką žodį – TAVE. Išvis sakinyje buvo panaudoti žodžiai: „Я WILL KILL TAVE” . Jis aiškiai suprato, kad kažkas jo mintyse sudėjo sakinį, kuris reiškė „Aš tave nudėsiu”. Mantas negalėjo suprasti ar jis pats juos sudėjo, nes jau buvo pasiryžęs nuspausti gaiduką, ar vis dėlto kažkas kitas. Berniukas vis dar žiūrėjo į šerno akis ir matydamas juose šėlstančias ugneles, kaip jas vadino Mantas ir jo mama – žvakės liepsneles, nuspaudė gaiduką. Atatranka buvo žymiai stipresnė, nei Ievos brolis manė. Berniukas greitai parkrito ant žemės. Kai tik užpakalis pataikė ant kažkokio sumauto akmenėlio, vaiko akyse pasirodė ašaros. Mantas sukaupęs visas jėgas atsistojo ir pradėjo trinti savo pasturgalį dėl nežmoniško skausmo ir vimdimo. Kai šiek tiek atlėgo skausmas, Mantas nužvelgė šerną, kuris gulėjo nebegyvas toje pačioje vietoje kur ir stovėjo. Kur būdamas gyvas jis spoksojo savo ugningomis akimis į Mantą. Būtent toje pačioje vietoje jis pakrito negyvas nuo kulkos, kuri pataikė jam į kaktą, kur šernas nusiuntė žinią savo žudikui.
Berniukas greitai nudrėbė šautuvą ant žemės ir pribėgo prie tėčio kuris gulėjo beveik be gyvybės ženklų. Mantas matė, kad jis vis dar silpnai kvėpuoja.
Tai buvo gera žiniai! Berniukas greitai atlapojo namo duris iki galo ir įbėgo į vidų:
- Ieva, greičiau padėk man!
Mergaitė netarusi nė žodžio nuslydo nuo suoliuko ir išėjo į lauką. Berniukas pamėgino pakelti tėvo sveikąją koją, bet supratęs, kad vienas niekaip jo neįtrauks į namus, nubėgo į virtuvę ir pasėmęs vandens grįžo atgal. Mergaitė visą tą laiką stovėjo ir vėpsojo į lakstantį brolį. Atrodė, kad jo kūne yra suaugęs vyras. Jis lakstė taip tiksliai koordinuotais judesiais, kad galėjai pagalvoti, jog jis tai daro kasdien.
Mantas užpylė vandens ant tėvo veido ir jis palengva atsimerkė. Lūpos buvo pabalusios. Plaukai sutepti krauju ir purvu. Nuo kūno sklido silpnas geležies kvapas. Mantas gerai suprato, kad tai kraujas, nes jam dažnai tekdavo lupti kiškiams kailius.
Tėtis pažvelgė į sūnų.
- Aš padėsiu kiek galėsiu, bet tu, tėti, privalai kaip nors nusigauti į namus. Bent iki virtuvės.
Vyras tylėjo. Atrodė, kad jo kūne jėgų nebėra nė lašelio. Jis lėtai palingavo galvą kaip sutikimą, kad tikrai reikia pamėginti nusigauti į namus.
Po truputi, nežmoniškomis abiejų pastangomis, Arvydas buvo paguldytas virtuvėje ant iš paklodžių sukurptos lovos. Jis gulėjo pačiame virtuvės viduryje. Mantas greitai įsakė, kad Ieva lauke priskintų kraująžolių ir gysločių, kurie gerai stabdo kraujavimą ir gydo žaizdas. Kol mergaitė lakstė po sodą rinkdama žoles, berniukas palengva nukarpė suplėšytas mėlynas kelnes ir pažvelgė į atvirą žaizdą iš kurios vis dar tekėjo kraujas.
- Brang... uti, atsek mano diržą ir... – Vyras sunkai kvėpavo. Girdėjosi gargaliavimas.  Mantas tada nesuprato, kad jo tėčiui yra perdurtas plautis. – apjuosk mano su... žeistąją koją, bei sm... arkiai suveršk.
Mantas padarė tai ko buvo lieptas ir pastebėjo, kad kraujas nustojo bėgti. Jis nežinojo, kad, kai yra pažeista kraujagyslė, reikia kiek toliau nuo žaizdos suveržti, kad sustabdyti kraujavimą. Mantas gerai nuplovė kiekvieną Ievos parneštą lapelį ir palengva uždėjo ant žaizdos, o po to apklojo lengva, beveik permatoma antklode ir atsistojęs pažvelgė į mergaitę...