Lemtis
Sukaustyta siaubu, šaltu kaip ledas,
į sielą smingančiais aštriais dygliais.
Jauti, kaip nesustabdomai artėja metas,
kaip tavo širdį varsto nerimo nagai.
Jauti, kaip tavyje jau viskas susigniaužia
ir tavo "aš" menkėja pamažu.
Jauti, kaip siaubo kirminai išgraužia
tave ir plinta kevalu tuščiu.
Tave užpildo baimės eliksyru
ir liejas per kraštus žiemos banga.
Ant kelių nuspiria skausmingu spyriu
ir tu pasigailėt prašai vilties gaida.
Bet žodžių nieks ištart neleidžia
ir spardo kūną žvengdami.
Belikusius lašus be gailesčio išspaudžia,
raudono kraujo upėje plauki.
Jie tvirkina tave be gailesčio ir jausmo,
ir plėšo gabalais tvirta ranka.
Raitaisi nevilty aštriausio skausmo,
šaukies pagalbos, atsiliepia tyla.
Ir štai guli sumenkinta, viena, bejėgė,
nebegalvodama kaip prisigengt, nors visiškai nuoga.
Gyvenimas tau tokią lemtį lėmė
ir štai viltis parodė, kokia jinai kvaila.