obelų pumpurai jau išsprogo
ir strėlės susmigo į mano delnus

ar užteks tiek kraujo
kad pakiltų saulė
ir dar kartą nueitume prie upės –

stikliniai akmenys atspindi
baltas Dievo lūpas –
užsitraukia žaizdos delnuose
įlipi į valtį nėkart neįsipjovęs –

saulė stabteli vos akimirkai
nuo tylos susproginėja
mano būgneliai ir pasipila gyvastis –

rituosi dar vieną tūkstantį kartų
nuo aukščiausios šventyklos
iki palikto pėdsako krante