Virš seno miško, smaragdinėmis viršūnėmis, besistiebiančio link debesų, kilo saulė, nušviesdama jau daugelį vasarų mačiusius medžius, keldama naujai dienai gyvūnus ir ragindama gėles išskleisti savo žiedus ir taip pasveikinti naują dieną. Saulė būtų pamėgusi šį mišką, jei ne Tamsioji Pelkė, į kurią neprasiskverbdavo jos šviesa. Pelkė buvo senesnė už mišką ir kalnus, o jos nuodingas tvaikas sunaikindavo bet kurią gyvą būtybę, prisiartinusią arčiau nei šimtas pėdų. Akylesni giedromis dienomis galėjo pastebėti gelsvai žalią nuodingą rūką, tvyrantį virš pavojingai ramaus pelkės paviršiaus. Čia negalėjo gyventi niekas iš gyvųjų, išskyrus Drakoną. Drakonas buvo jaunas – jis matė tik tūkstantąją vasarą – ir smalsus. Jis mėgdavo išskleisti savo juodus sparnus ir sklandyti virš apylinkių, žvalgydamasis maisto. Jo maistu galėjo tapti bet kas: riteris, išsiruošęs į šventą žygį; pirklių vilkstinė ar pabėgėlių minia – Drakonas nebuvo išrankus. Jis nemėgo tik riterių, nes po to reikėdavo iš dantų išvalyti geležis, ogi geriausi buvo pirkliai – riebesni ir skanesni nei gysloti kareivos. Kai kada, būdamas sotus, jis pagaudavo žmogų, mesdavo jį į viršų ir leisdavo kristi. Po to pagaudavo nagais ir imdavo lėkti visu greičiu, kad net sparnų raumenys imdavo skaudėti. Jei žmogus ir tada likdavo gyvas, Drakonas jį mesdavo į viršų ir stebėdavo kaip ši nelaiminga dvikojė besparnė būtybė ištykšta atsimušusi į žemę.
Drakonas pabudo anksti – jis pajautė kad pelkėje kažkas yra. “Pusryčiai” – pagalvojo jis, kildamas iš akmeninio guolio į drėgną (raumenims nesveika, bet tiek to…) ryto orą. Jo pelkė buvo tuščia – nei svetimų pėdsakų, nei svetimo kvapo. Jo regėjimas dar buvo geras – iš penkių šimtų pėdų atstumo jis galėjo įžiūrėti pelės pėdsaką. Senesni drakonai sakė, kad tokia rega pavydėtina net jaunystėje.  Jo pelkėje buvo ramu, tačiau jis užuodė kažką prie pelkės. Ne, tai nebuvo žmogus – žmogaus kvapas rūgštesnis – ir ne raganius. Raganiai kvepėdavo salsviau, kai kada susiliedami su pelkės kvapu. Drakonas ištiesė kaklą, stebėdamas aplinką. Tik po kurio laiko jis pamatė keletą tamsių būtybių, palinkusių ties kažkuo…pagal kvapą tai turėjo būti negyvas žmogus, be to, neskanus.
Būtybės, atrodo, užkandžiavo žmogumi: viena atplėšė žmogaus ranką – Drakonas matė, kaip rūke nuskrieja tiršto žmogaus kraujo lašeliai – ir padėjo ant akmens. Kitos būtybės nusilenkė akmeniui – Drakoną tai nustebino, nes ranka nebuvo skaniausia žmogaus dalis – ir ėmė kalbėti užkeikimus. Drakonas nedaug nusimanė užkeikimuose – juk prieš jį bet kuri magija buvo bejėgė – tačiau šįsyk jis pajuto kažką. Kažką tamsaus ir pavojingo net jam, šios planetos sargui.
Juodieji ateis pražūties naktį ir sunaikins mus . Jei būsime silpni ir pavieniui – skelbė sena Planetos sargų pranašystė. Tas, kas tylės, bus pasmerktas . Ir tas, kas kausis turės žūti – tęsė pranašystė. Jaunąjam Drakonui dar nesinorėjo mirti – juk jis turėjo susikauti su jį nužudyti išsiruošusiu riteriu, o nugalėjęs turėjo teisę į savo lizdą pakviesti patelę ir pratęsti Drakonų giminę. Tai jo pareiga: Drakonai negali rinktis. Tačiau jei čia Juodųjų atėjimas, jis privalo pranešti žmonių karaliui.
Drakonas staigiai pakilo į orą ir iškvėpė ugnies kvapą į būtybes. Jos bandė bėgti, tačiau jis pažinojo pelkę ir mišką geriau nei jie – greitai visos būtybės ir jų akmuo dingo oranžinėse liepsnose, siaubiančiose senąjį mišką. Drakonas apskriejo mišką ir, įsitikinęs, kad daugiau nieko nesimato, pakilo dar aukščiau. Jam reikės ilgai skristi ir pranešti žmonėms apie Juoduosius.
Oras buvo geras ir Drakonas galėjo viena akimi stebėti apylinkes: nedideli išsimėtę kaimeliai, sujungti kreivų, vingiuojančių palei upes, kelių; miesteliukai su šventyklų bokštais; dideli skaidrūs ežerai, sujungti kanalais – tai buvo jo apylinkės.
Jis greitai priskrido pilį – didelį įtvirtintą pastatą, senesnį už jo tėvus. Kalbama, kad Planetos sargai pastatė ne vieną pilį, galinčią atremti netgi Drakono puolimą ir paskyrė tokias pilis genčių vadams, gavusiems karalių vardus. Ši pilis priklausė žmonių karaliui – Drakonui nerūpėjo jo vardas – garsėjusiam stipria kariuomene ir išmintingu valdymu. Bent jau taip kalbėdavo aplinkiniai gyventojai, keliaudami į Pilį.
Drakonas nusileido išorinių įtvirtinimų kieme – taip jis privalėjo elgtis pagal Drakonų ritualą, demonstruodamas kad jis atvyko su taikiais ketinimais ir nepadarys žalos Pilies šeimininkui ir jo globojamiems gentainiams. Jis matė, kaip sunerimusi sargyba siunčia vieną pasiuntinį po kito tolyn, link vidinių įtvirtinimų.  “Kiek dar laukti? ” – pagalvojo Drakonas. Jis apžvelgė įtvirtinimus: bokštuose pozicijas buvo užėmę lankininkai, tolumoje matėse kovai paruoštos katapultos ir balistos, o išoriniuose įtvirtinimuose matėsi rečiausias ginklas planetoje – bronzinės patrankos. Pilies valdovas išties pasirūpino gynyba.
Drakono mintis nutraukė raitas pasiuntinys su pilies valdovo vėliava – auksiniu ereliu mėlyname fone. Prieš pasiuntinį jojo riteris, nešdamas baltą vėliavą – ženklą, kad pasiuntinys atvyksta su taika.
-Man reikalingas karalius – tarė Drakonas, tramdydamas savo ugninį kvėpavimą.
-Jo didenybė užsiėmęs – lėtai tarė pasiuntinys – jis galės priimti jus tiktai rytoj.
-Jums gręsia pavojus, Juodieji artėja – tarė Drakonas – aš turiu kalbėtis su karaliumi.
-Mes dėkingi už informaciją – tarė pasiuntinys – Jo didenybės vardu dėkoju jums. Jei Juodieji ateis čia, mes juos sutriuškinsime.
Pasiuntinys nusilenkė, duodamas suprasti, kad pokalbis baigtas. Drakonas įsibėgėjo ir ėmė kilti aukštyn. Šitie dvikojai niekada nesimoko iš klaidų: prieš dešimtis tūkstančių vasarų jie lygiai taip pat sakė apie Juoduosius, pasitikėdami savo įtvirtinimais ir ginklais. Tačiau Juodųjų nesustabdė nei ginklai, nei įtvirtinimai. Jie žūdavo, tačiau jų burtininkai, naudodami chaoso magiją, sukurdavo naujus Juoduosius. Dvikojai kovėsi narsiai, tačiau jie buvo bejėgiai prieš tamsos magiją: žuvus vienam Juodąjam, jų burtininkai sukurdavo du. Legendos pasakoja apie Juodųjų sugebėjimą prikelti tik ką žuvusius, tačiu niekas nežinojo ar tai tiesa. Tąkart – kaip byloja legendos – prieš daugelį tūkstančių vasarų, Juodieji apsupo paskutinę dvikojų pilį, ginamą paskutinio likusio karaliaus ir jo asmeninės gvardijos: visi kiti žuvo nelygioje kovoje. Tada į kovą įsikišo Planetos sargai, sukūrę Drakonus. Panaudodami visas senosios magijos žinias, Sargai užkeikė Drakonus ilgam gyvenimui ir atsparumui prieš magiją, palikdami juos pažeidžiamus tik paprastiems ginklams. Drakonams buvo įsakyta sunaikinti Juoduosius ir ateityje saugoti dvikojus nuo Tamsos prisikėlimo. Pirmieji Drakonai puolė Juoduosius ir prasidėjo tris dienas vykęs mūšis. Juodųjų burtininkai prikėlė visus savo mirusius karius ir panaudojo visas chaoso magijos žinias, norėdami sunaikinti nors vieną drakoną, tačiau veltui. Magiška ugnis, kuria Sargai apdovanojo drakonus, sunaikino Juodųjų armijas, palikdama tik burtininkus, kuriuos apsaugojo galingi Chaoso burtai. Tada Planetos sargai prakeikė Juoduosius, ištremdami juos atgal į Chaoso gelmes ir sukurdami užkeikimus, neleidžiančius per artimiausią dvidešimt tūkstančių vasarų Juodiesiems pasirodyti. Nuo to laiko Drakonai ėmė stebėti žmonių pasaulį, o žmonės įsipareigojo taikiai sugyventi su drakonais ir tiekti jiems maistą.
Tačiau dabar šitie dvikojai vėl pasikliauna tik savo jėga – pagalvojo Drakonas, skrisdamas atgal į savo pelkę. Jis įspėjo žmones, bet žmonės atsisakė jo klausytis. Vadinasi, jis grįš į pelkę, įkvėps jos tyro kvapo ir praneš vyresniems Drakonams.
Tačiau ties pelke jau būriavosi pulkai juodų būtybių. Drakonas nusileido kiek žemiau ir išpūtė savo ugnį į juos, stebėdamas kaip juodi jų kūnai dingsta ryškiose liepsnose, kaip jie vartosi ir galiausiai dingsta, virsdami pelenais. Drakonas apskrido juos ir, nesustodamas poilsiui, ėmė skristi link Senojo Drakono būstinės, ties Vienišąja uola.
Senasis Drakonas gulėjo savo oloje, apklotas kailiais ir energiją skleidžiančiais kristalais – tik jie galėjo sušildyti jo organizmą, nebegalintį sukurti ugnies. Kadais jis mokė Drakonus, kaip kautis su Juodaisiais, tačiau prieš gerus septynis šimtus vasarų jo būkė pablogėjo ir Senasis Drakonas turėjo pasitraukti čia, laukdamas mirties. Jis suakmenės, kaip ir kiti Drakonai – staigiai, be skausmo virsdamas uola.
-Mokytojau – paskubom tarė jaunasis Drakonas –aš mačiau Juo…
-Juodieji pakilo iš Chaoso – lėtai ištarė Drakonas – aš tai jaučiu. Nauja, nežinoma jėga juos prikėlė sunaikinti žmonių karalystės ir mes turime apsaugoti žmones. Aš jau pasiunčiau žinią kitiems drakonams.
-Aš pranešiau žmonių karaliui, bet jis nepatikėjo. Jo pasiuntinys pasakė, kad jie apsigins patys.
-Tu privalai jį ginti, jaunasis Drakone, tam tu ir buvai sukurtas.
-Tačiau aš vienas?
-Tas, kas tylės, bus pasmerkas – ir tas, kas kausis, turės žūti – pacitavo pranašystę senasis Drakonas – tai tavo likimas ir tu negali pasielgti kitaip.
Jaunasis Drakonas nuleido galvą, duodamas suprasti kad supranta vyresniojo sprendimą ir paklūsta jam.
                                ***
Karaliaus rūmuose viešpatavo tyla. Tik gerai įsiklausius galėjai išgirsti kaip koridoriais marširuoja sargyba arba greitais žingsniais eina pasiuntiniai. Karalius Etelredas Antrasis antra diena sėdėjo karo salėje, kartu su ištikimiausiais vasalais ir savo pulkų vadais. Antra diena, pilna blogų žinių – pirmiausiai ėmė bruzdėti karalystės pakraštyje gyvenusios elfų gentys. Kelios jų išžudė karaliaus įgulas ir ėmė burti aplink save kitus maištininkus, ketindamos atgauti laisvę. Iš keleto miestų atėjo žinios apie neramumus Juodųjų gnomų įgulų tarpe. Visada ištikimi karaliui, jie buvo pasiųsti malšinti elfų maišto, tačiau netikėtai, patikėję kažkokios elfų burtininkės pasakomis, pareiškė remią, kaip patys pasakė, “engiamą tautą”. Iš pietinio pasienio  atėjo žinios apie besiartinančią nežinomą kariuomenę, kuri jau sunaikino keletą miestų, nepalikdama po savęs nė vieno pastato, nė vieno gyvo žmogaus.
-Elfus būtina sunaikinti – ištarė karalius, žiūrėdamas į žemėlapį – tik taip mūsų karalystė bus saugi ir mes pagaliau galėsime sunaikinti trolių Ordą.
-Mano karaliau – įsiterpė Gvardijos generolas – elfai tarnauja jūsų daliniuose, jie nepakeičiami lankininkai. Jų meistrai mums gamina arbaletus ir katapultas,  mes negalime atsisakyti jų….
-Jie maištininkai! – suriko karalius, stodamasis – jei atsisako mokėti mokesčius už saugumą ir aukoti mūsų dievas kas dešimtą savo kūdikį! Jų  pranašai atsisako klauptis prieš mano atvaizdus ir pranašauti mano valdymui sėkmę! Mano šnipai pranešė, kad jie jau veda derybas su troliais prieš mus.
-Jūsų didenybe, tai neįmanoma. Troliai ir elfai paskutinius penkis tūkstančius metų kariavo tarpusavyje. Jie niekada nesusitars: elfai trolius laiko išsigimėliais, vertais vergų dalios, o Orda elfus laiko žemiausia rase planetoje. Be to, mums reikės kautis su Juodjų gnomų daliniais.
-Generole, mano Gvardija bijo kautis?
-Ne, Valdove, Gvardija gimė tam, kad kautųsi ir mirtų už jus, tačiau jei sukils visos elfų gentys, prieš mus stos mažiausiai penki tūkstančiai lankininkų, remiami penkių tūkstančių geriausių pėstininkų.
-Ką siūlote? – tarė valdovas, nervingai vaikščiodamas po salę
-Jūsų didenybe, mes turime Tamsos raitelius…
-Jie nepakluso man! – suriko valdovas, sviesdamas po ranka pasipainiojusią aukso taurę į grindis – jie maištininkai! Aš jiems liepiau sudeginti elfų kaimus, kad mano pasienyje neliktų nė vieno elfo, tačiau Raiteliai atsisakė žudyti beginklius elfus! Tamsos raiteliais aš nebepasitikiu, generole.
-Valdove, jūs turite kitų ginklų – tarė stalo gale sėdėjęs neišvaizdus žmogus, apsirengęs keliautojo drabužiais ir tik durklas su aukso ereliu išdavė jį priklausant Valdovo karo tarybai  - galingesnių nei katapultos ar kalavijai.
-Kalbėk!
-Senovinė pranašystė kalba, kad vieną dieną prieš žmones ateis Juodieji, kurių negali sustabdyti niekas iš žmonių. Vadinasi, mums reikia kariuomenės, gausios kaip pajūrio smiltys ir nemirtingos, kaip Jūsų dinastija…
-Sakyk aiškiai, ko nori.
-Mes turime burtų knygas, leidžiančias iššaukti vampyrus. Visa, ko Jums reikia, valdove – tik panorėti, ir nemirėlių armija bus Jūsų. Jie jau mirę, tad ginklai jiems nepadarys žalos. Jie kausis tik už galimybę suėsti priešą ir išgerti jo kraują.
-O jei jie neras kraujo? – paklausė pilies komendantas – kas tuomet?
-Jie ras kraujo – nusišypsojo kreiva šypsena burtininkas – patikėkite, jie specialistai ieškant kraujo…
Valdovas vėl ėmė vaikščioti po salę, karts nuo karto pažiūrėdamas į žemėlapį. Jo turimos kariuomenės – atmetus elfus ir dalį Juodųjų gnomų – užtektų vienam puolimui. Tačiau kur pulti? Jeigu jis puls Juoduosius, elfai ir troliai susivienys ir sunaikins miestus, likusius tik su pašauktinių būriais; jeigu jis puls elfus, gali kilti nauji maištai….
-Valdove, mintis, kurią pasakė burtininkas, yra naudinga tik Jūsų priešams – tarė Gvardijos generolas – mes negalime rizikuoti naudodami juodąją magiją. Jūs turite gvardiją ir Tamsos raitelius.
-Ir kodėl gi, generole Gordonai, jūsų žmonės geresni už nemirėlius?
-Jie ištikimi Jums, Valdove ir Jūs puikiai žinote, kad Tamsos raitelio gyvenimas pašvęstas ginti žmones ir Jus. Tai viena. Antra – jeigu vampyrai neras kraujo priešo kūne, jie ims naikinti mūsų žmones…
-Paistalai, generole, man reikalinga nenugalima kariuomenė, su kuria aš galėčiau nugalėti Juoduosius, sutriuškinti maištininkus ir tuomet pavergti trolių Ordą. Tuomet pusė planetos priklausys man ir aš tapsiu didesniu už mūsų dinastijos įkūrėją Fligoldą Didįjį.
-Generolas teisus – tarė rūmų astrologas- didysis Fligoldas uždraudė juodąją magiją. Valdove, jei Jūs norite būti didžiu – pasakykite, kad po karo elfų gentys galės laisvai spręsti savo likimą; pasiųskite tuojau pat pasiuntinį į Ordą – jų balistos mums dabar labai pravers, o jų oro mašinos galės pulti priešą  iš dangaus. Juodieji gnomai bus reikalingi kovoje, nes kas kitas, jei ne jų kovos kirviai pridengs mūsų balistas ir lankininkus? Valdove, šioje planetoje nėra geresnių pėstininkų nei Juodieji gnomai ir geresnių šarvų nei mūsiškiai, o iš visų ginklų geriausias yra gnomo kovos kirvis.  Tu, valdove, apginkluosi elfus, duodamas jiems arbaletus, lankus ir katapultas. Taip tu gausi net ne dešimties, o dvidešimties tūkstančių kariuomenę. Pridėk prie to trolius – o juk tu, Valdove, žinai, kad jų oro mašinos gali mėtyti sprogstančias strėles ant priešų – ir gausi nenugalimą kariuomenę, kuri apgins žmoniją.
-Niekada! – suriko karalius – maištininkams laisvę? Aš pirma sutrinsiu juos į miltus, mano gvardijos žirgai sutryps juos į dulkes! Po to liepsiu pakarti visus maištaujančius Juoduosius gnomus, o tada…tada mano nenugalima armija puls Juoduosius ir nugalės juos.
-Valdove, o kas gins pasienį nuo trolių? – suabejojo generolas Gordonas.
-Troliai nespės suvokti kas vyksta – tarė karalius, sėsdamasis į sostą – mano nemirėlių kariauna sunaikins Juoduosius per vieną dieną. Po to ji puls trolius.
-Jūsų didenybe, o Jūsų Gvardija?
-Gvardija pridengs puolančiuosius – nusišypsojo valdovas – toks mano įsakymas.
Visi nutilo. Toks įsakymas buvo įžeidžiantis – juk Gvardija visada kaudavosi pirma, kur beeitų karalius, gvardiečiai visada ištikimai sekdavo paskui jį. Pridengti puolančias pajėgas būdavo pagalbinių dalinių pareiga, bet iki šiol nė vienas valdovas nebuvo pastariosios pareigos patikėjęs Gvardijai.  Vienintelis burtininkas nusišypsojo:
-Jūs tapsite didžiausiu karaliu Jūsų dinastijoje, Jūsų didenybe…
-Tu gali eiti – staigiai tarė karalius – man reikalinga mano kariuomenė, mano nemirėlių kariuomenė. Jei po dviejų dienų jos nebus, tavo galva papuoš pilies kuorus.
-Didysis valdove – nusilenkė burtininkas – Jūsų kariuomenė bus paruošta jau rytoj vakare.
-Tada eik ir be gerų žinių negrįžk! – tarė karalius, stebėdamas išeinantį burtininką.
-Jūsų didenybe, tai klai…-bandė prieštarauti vienas grafas, tačiau karalius rankos mostu jį nutildė.
-Mūsų kariuomenė per silpna, kad galėtų kautis su Juodaisiais. Šiuo metu ji turi saugoti mūsų pasienį, kad Orda nesumanytų pasinaudot mūsų silpnumu. Du gvardijos korpusai numalšins elfų maištą, nepalikdami nė vieno gyvo elfo. Gnomų pulkai, jei pasiduos, bus atiduoti vergijon; jei nepasiduos, gvardija sunaikins ir juos. Pasitarimas baigtas.

Visi pakilo, nusilenkdami karūnuotam žmogui, kurį visai neseniai gyventojai titulavo Etelredu Didžiuoju. Juk už šios salės sienų daugiau niekas nežinojo, kad visi išmintingi įsakymai buvo paruošiami patarėjų ir tinkamu momentu – dažniausiai kai karalius būdavo geros nuotaikos – padedami karaliui pasirašyti. Tik Karo taryba žinojo, kiek turnyrų reikėjo pralaimėti šiam dvidešimt trijų metų jaunikaičiui, kad jis teiktųsi patvirtinti nuteistojo malonės prašymą arba atšauktų savo įsakymą sunaikinti visą miestą dėl nesutikimo mokėti du kartus didesnius mokesčius. Tačiau net ir Taryba neturėjo visiškos įtakos valdovui – paskutiniais metais jis pasikvietė į rūmus Chaoso magijos žinovų, ateities spėjikų, nekromantų. Karaliaus bibliotekoje nebebuvo vietos filosofų veikalams ar bardų dainoms – užtat ten puikavosi nekromantijos knygos, veikalai apie Chaoso magijos valdymą ir knygos apie karo meną.
Valdovas visai nenusiminė, vakare gavęs žinią, kad Gvardijos generolas Gordonas nusižudė, senu papročiu krisdamas ant savo paties kalavijo. Valdovą nustebino tik tai, kad Gvardijos daliniai, pasiųsti malšinti maišto, patys perėjo maištininkų pusėn. Šnipai pranešė, esą paskutiniai generolo žodžiai buvo- “sustabdykite Tamsą”.
-Ateitis nesustabdoma – tarė Etelredas, vaikščiodamas po salę ir stebėdamas plevenančias žvakių liepsnas – ateitis nulemta.
Jis priėjo prie stalo, atidarydamas slaptą stalčių ir išimdamas iš jo Gyvybės eliksyrą. Taip, šiandien jis dar atjaunės – šiandien jis vėl išgers šviežio kraujo.


                              ****

Drakonas skrido virš savo pelkės. Jis matė, kaip miško takais lėtai žingsniuoja tamsūs būriai – ilgos virtinės, nusidriekusios nuo horizonto iki horizonto, po savęs paliekančios tik lavonus ir degėsius. Matėsi, kad dvikojai priešinosi- kai kur laukai buvo nusėti Juodųjų šarvais tiek, kad šarvų krūvos pranokdavo šimtamečius ąžuolus; kai kur gyvenvietės vis dar priešinosi – Drakonas matė kaip dvikojai laido degančias strėles į Juoduosius. Dvikojų burtininkai iššaukdavo galingus ugninius žaibus, ir Juodųjų pulkai degdavo magiškos ugnies sūkuriuose. Tačiau Drakonas puikiai žinojo, kad Ugnies magijos amuletai baigsis, ugnies kristalų galia išseks ir tuomet dvikojai bus sunaikinti. Jis matė pilis, prie kurių minios žmonių tvirtino esamus įtvirtinimus ir statė naujus – vieni kirto mišką, kiti kasė griovius, leisdami į jau iškastus vandenį, treti mūrijo sienas. Gaisrų pašvaistė, nušvietusi padangę, visiems aiškiai rodė, kad priešas arti. Drakonas suvokė, kad jis neapgins šios pilies – jo pareiga buvo ginti dvikojų karalių ir šio pilį nuo Blogio ir, jei reikės, mirti pilies griuvėsiuose.
Kuo arčiau pilies, tuo daugiau matėsi pabėgėlių vilkstinių; kuo arčiau, tuo vis dažniau matėsi naujų įtvirtinimų statyba. Dvikojų karalius, tarsi nepasikliaudamas senų mūrų galia, greičiausiai liepė statyti naujus, turinčius sulaikyti priešą. Šalia išorinės pilies sienos dvikojai baigė statyti naują – dar aukštesnę ir storesnę. Tarsi to būtų negana, prieš esamus pilies griovius buvo kasami nauji. Pilies kiemuose stovėjo mūšiui paruoštos katapultos, o į bokštus kareiviai gabeno naujutėles patrankas. “Šitie priešinsis” – pagalvojo Drakonas. Jis apsidairė kur galėtų nusileisti ir galiausiai pasirinko priešpilio lauką.
Keista, tačiau jo niekas nepasitiko. Drakonas buvo kantrus, jis galėjo laukti kad ir savaitę, kol kas nors jį priims, tačiau jis turėo mažai laiko…o žmonės tarsi neskubėjo. Galiausiai prie jo priėjo murzina vėliavėle nešinas kareivis. Tai jau buvo įžeidimas, nes su Drakonu kalbėtis galėjo tik burtininkas arba riteris.
-Ar mes galim tau padėti? – pradėjo be užuolankų kareivis, viena ranka laikydamas kalaviją.
-Aš atvykau apginti jūsų pilies, link jūsų traukia Juodieji…
Kareivis išsišiepė ir Drakonas tik dabar pamatė smailius jo dantis, panašius į iltis. Kruvinus dantis. Kareivis bandė smogti kalaviju, tačiau drakonas spėjo staigiai pakilti į orą ir smogti uodega puolančiąjam. Smūgio jėga buvo stipri – Drakonas pats nusistebėjo – kareivis tėškėsi į baltą apsaugos bokštą, ištykšdamas į kruviną beformę masę.
Išgirdęs trumpą sausą garsą
Čekššttttt
Drakonas metėsi aukštyn – ne veltui juos, dar jauniklius, mokė kaip pažinti dvikojų arbaletų ir lankų šūvius. Nuojauta jo neapgavo – oru prašvilpė dešimtys trumpų, spindinčių saulėje arbaleto strėlių. Tai jau buvo išdavystė – juk jis, Drakonas, nepažeidė žmonių ir Drakonų pakto. Žmonės patys jam nedavė maisto (“susirasi pats”-pasakė jam jų atstovas), todėl jis turėjo medžioti juos. Pirmais metais jis bandė medžioti miško žvėris, tačiau šie greitai suvokė, kad nors drakonas puikiai mato ir užuodžia, jis negali skristi į girios tankmę. Tai buvo išdavystė, tačiau Drakonas negalėjo pulti žmonių: jei jis sunaikins šią pilį – kas apgins nekaltus nuo Juodųjų?
Žmonės negailėjo strėlių – iš visų aštuonių gynybos bokštų į Drakoną pasipylė strėlių lietus. Jis nenorėjo naikinti  bokštų, todėl kilo vis aukštyn ir aukštyn, kol galiusiai jam pačiam ėmė trūkti oro. Laimei, dvikojų strėlės jo nebegalėjo pasiekti ir jis ramiai sklandė, žvalgydamas jų įtvirtinimus.
Tai, ką jis pamatė, buvo nesuvokiama: pilies vidiniame kieme, šalia Gvardijos dalinių, marširavo Juodųjų būriai, nešini karaliaus vėliavomis. Vienas po kito jie išeidavo pro pagrindinius vartus ir atrodė, kad jiem niekada nebaigs marširuoti. Juos reikėjo pulti, tačiau Drakonas nesiryžo.
Saugoti dvikojus nuo blogio visomis priemonėmis ir nepaisant savo gyvybės; dvikojo priešas – Drakono priešas- skelbė pirmasis Drakono įsakas.
Jaunasis Drakonas apžvelgė įtvirtinimus: prieš ką jie ketino kovoti? Šito jis, būdamas jaunu drakonu, nesuprato.  Juodieji buvo blogis – tą žinojo kiekvienas drakonas, tačiau šitie juodieji ėjo kautis už dvikojų karalių. Šalia jų taisyklingomis gretomis, spindėdami šarvais, žengė karaliaus kariai ir tai sulaikė Drakoną. Jei jus puls karaliaus Juoduosius, nukentės dvikojai.
Kariuomenė žengė tolyn ir Drakonas nusprendė ją stebėti. Ilgai laukti neteko – paėjusi gal pusdienį nuo pilies, dvikojų ir Juodųjų kariauna sustojo. Tik dabar Drakonas suprato, kam dvikojai statė įtvirtinimus – atrodo, jie norėjo primesti priešui savo mūšio sąlygas. Į naujai pastatytus bokštus ėmė keltis lankininkai, o už gerai įtvirtintų sienų pėstininkai ėmė montuoti katapultas, kiti ėmė iškrauti iš vežimų akmenis ir indus su degiu mišiniu. Prieš katapultas išsirikiavo pėstininkų gretos, dengiamos riterių, flanguose išsirikiavo lankininkai. Drakonas pagalvojo, kad dvikojų galėjo būti daugiausiai du tūkstančiai. Tačiau prieš dvikojus, atvirame lauke, ėmė rikiuotis Juodųjų pajėgos: eilė po eilės, formuodami taisyklingo stačiakampio formos rikiuotes. Štai jau dešimtas stačiakampis – o Juodieji vis eina ir eina. Tik pakilęs aukščiau Drakonas pamatė, kad paskutinis Juodasis tik dabar išeina iš karaliaus pilies. Suformavę dešimt pulkų, Juodieji ėmė formuoti antrą pulkų liniją, kitą dešimtį tamsių taisyklingų stačiakampių ir tik suformavę tris linijas, sustojo. Pusė didžiulės pievos – tokios pat didelės kaip Drakono pelkė – buvo užimta Juodųjų. Drakonas negalėjo suskaičiuoti kiek jų čia buvo – šimtas, du šimtai tūkstančių? Kiti Juodieji, netilpę į pagrindinį lauką, ėmė rikiuotis flanguose, dengdami įtvirtinimus. Už kiekvieno pulko atsistojo po burtininką – Drakonas, nors ir jaunas, puikiai skirdavo juos nuo eilinių dvikojų.
Tiktai leidžiantis saulei atvyko paskutinis Juodųjų kareivis ir tik tuomet Drakonas galėjo įvertinti dvikojų karaliaus galybę: prieš įtvirtinimus jis pastatė trisdešimt pulkų, iš flangų – šešiasdešimt. Juos dengė nedidelės dvikojų pajėgos – pora tūkstančių kareivių bei riterių ir dešimt katapultų, išrikiuotų taisyklinga linija.
Drakonas pagalvojo, kad jam reikėtų pabandyti užsnūsti, kai horizonte plykstelėjo ugninis žaibas. Tai buvo ugnies magija – net mažyliai Drakonai tai žinojo.
-Priešas artėja! – suriko kažkas iš dvikojų, keldamas kitus iš miego – už ginklų!
Vieninteliai Juodųjų daliniai stovėjo nejudėdami, tarsi nuovargis ar šaltis jiem nieko nereikštų. Jų burtininkai įžiebė tūkstančius ryškių melsvų ugnių, kurios nušvietė lauką taip ryškiai, tarsi būtų patekėjusi nauja saulė.
Drakonas pažiūrėjo į tolį – link dvikojų ir jų sąjungininkų artėjo Tamsieji. Drakonas nebežinojo kaip skirti Juoduosius, kurie puola žmones, nuo Juodųjų, kurie žmones gina, todėl sau tarė, kad pirmuosius vadins Tamsiaisiais. Žmonės jau buvo užėmę gynybos pozicijas: bokštuose, įtempę lankus, stovėjo lankininkai, katapultos jau buvo pakrautos degaus mišinio indais, o gynybinės sienos kuoruose savo pozicijas užėmė arbaletininkai bei pėstininkai.
Neužilgo iš už miško pasirodė pirmieji Tamsiųjų daliniai – taip pat lėtai judantys, lydimi savo burtininkų.
-Mano likimas čia – tarė sau Drakonas, kildams į viršų – ir šis mūšis bus mano.
Pirmos degančios strėlės, paleistos į Tamsiųjų pusę, tarsi davė signalą visiems. Mūšis prasidėjo.