kažkada atėjau
. skrajojau medinių improzų gūsiuos
medžiojau liaudiško metalo skambesy
nei vakar nei rytoj išėsto skausmo gyslom
jau įtekėjau pasąmonės gelmėn
dar lašas vyno kaustantis tiesą
į amžių nemarumą sąmonės dvasia
himną gieda amžinybės tiesos
dvasios vargšai supūna karste
raukšlėtasis kūrybos džiaugsmas
gyvenimą verčia nemiga
pastelės ir vitražai skausmą
sielos krauju išlieja dausose
vis tolyn vis tylyn
praeities jau nėra
kažkada kažkada
gimiau kažkada
atėjau į poezijos erdvę
skausmingos saulėlydžių žaros
nustekeno norą kvėpuot
dulkės virsmas į dulkę
amžinas