- Sveika, brangioji. - pasisveikino po darbo mama.
- O kodėl sveika? - piktai klaustelėjo Dovilė.
- Na, ko gi pyksti?
- Iš ko sprendi, kad pykstu?
- Iš nieko nesprendžiu...
- Tai ko kalbi nesąmones?
- Aš nekalbu nesąmonių. Kas tau šiandien užėjo, Dovile?
- O kas man turėjo užeiti?
- Ir taip kalbi su mama?- nepatenkinta suburbėjo.
- O kaip aš dar turėčiau kalbėti?
- Dovile, neapsimetiniėk durniuke.
- O ar aš apsimetinėju?
- Nesimato, kad būtų kitaip. Valgei mokykloj?
- O ar turėjau valgyti?
- Taip, Dovile, turėjai valgyti.
- O kodėl turėjau? Nes tu liepei?
- Aš neliepiau.
- Tai kodėl sakai, jog turėjau valgyti?
- Baik ginčytis.
- Aš nesiginčiju.
- Eik lauk! Nervini mane. - mama išvijo dukrą iš kambario.
Kita dieną Dovilė atsikėlė ir nuėjusi į virtuvę paklausė:
- Kas bus pusryčiams?
- O kas turėtų būti? - klausimu į klausimą atsakė mama.
- Duosi pinigų pietums?
- O kodėl turėčiau duoti? - visiškai nustebusi paklausė mama.
- Ar parašei raštelį dėl vakar praleistų pamokų?
- O ar aš turėjau rašyti?
- Mama, kas tau šiandien darosi? Kas buvo?!
- O kas turėjo būti? - visiškai ramiu veidu paklausė mama.
- Bet mama...
- O kodėl ne Dovile? - paklausė mama ir rimtai nužvelgusi dukrą išėjo iš kambario.