Meri ir aš (1 d. 10 pav.) Geros pareigos

Markas pravėrė duris – laiptinėje išvydo Danį; rankoje jis laikė žalią vaistinės maišelį, ant peties – sportinę rankinę.
-  Sveikas. Klausyk, turi laiko? Suleisi man? – parodė pakėlęs.
- Užeik, -  plačiai atidarė duris. – Tai apsisprendei?..
Danis pereina siaurą koridorių ir kalbėdamas atsisuka:
- Apsisprendžiau… Reikalingas man tas šūdas! Kerta per kišenę, bet vertas to, bjaurybė. Turiu investuoti į save, turiu!.. Noriu geros figūros, kaip tavo, žvėries!.. – nusimeta sunkią naštą.
- Kur, gi – norėti galima! – Markas įėjo į kambarį. – O tu ką, nematai? Pasižiūrėk į save - kaip buvai vidutinis, taip ir likai – jokio skirtumo ar pasikeitimo pas tave. O kiek leidaisi?.. Toks, matyt,  tavo kūno sudėjimas. Bet, gi, tu – visai gerai atrodai, drauguži?! a? Nesuprantu...
-  Geriau? Bet po kurso atrodžiau DAR GERIAU, nesakyk!.. Tik forma laikėsi trumpam.
-  Tame ir esmė, Dani... Du mėnesius leidiesi, tris mėnesius puikuojiesi, na, o vėliau susitrauki į tą, kuris buvai prieš kursą. Kažin ar tai gerai? Tokia didelė  svorio kaita? Manai gerai?
-  Gerai, gerai… Baik, tu... juk šie vaistai leidžiami ligoninėse, tai tikras sveikatos eleksyras, laimės eleksyras, - nusijuokė, – tenais jais gydo! – atsisegęs kuprinę traukėsi vienkartinius švirkštus. – Žinojai?..
- Nepasakok man, aš viską apie juos žinau. Nieko naujo nepasakysi.
- Gal pabandysi vieną kartą? Ką? Su manimi?
- Ne, nenoriu, - papurtė galvą. – Kam man tas šūdas? Atrodau gerai, jaučiuosi gerai, fizinis krūvis reguliarus, figūra gera, ko dar trūksta? Aš nedurniuoju.
- O kaip su potencija?
- O kaip?..
- Žinai kaip gerai per vamzdį kala?.. Ką tu... koks efektas!.. Ohoho!.. Stovi dieną naktį! Mergų norisi kaip niekados anksčiau – atrodo, visas sudraskytum, ir storas, ir plonas! Kaifas pareina kas valandą! Tereikia gerą barškutę susirasti, na, kuriai patinktų kietas linksmakotis ir ta, tiesiog, kate užkniauks!.. Čiumpi ir ardai aną pasivertęs kaip nori!..  - nusikvatojo iš visų plaučių. – O mergos, tokius žvėris mėgsta.
- Gal ir mėgsta, nesiginčysiu... bet man to nereikia, impotencija nesiskundžiu, o tu ką..? – atmetęs galvą nusijuokė. - Gal tik dėl TO?
- Dėl visko. Juk esu sporto treneris, tu pažiūrėk į mane, ar matai? Per maži raumenys, o valgau dažnai ir papildus vartoju. Negaliu marškinėlių be rankovių nešioti. Gėda. Nu... tai suleisi? Imk, – jo džinsų kišenėje suskamba mobilusis telefonas, Danis piktai kalba: – „Ką?.. Išmetė?.. Na ir avinas! Kur eiti? Nebandyk sugrįžti... Na, ir avinas... Baik tu... Ne, negaliu... Už kiek galėtum? Tris? Atvaryk“.

– Brolis atsikrausto, – ištarė. - Sako neturi kur eiti.
-  Tai gyvensi su broliu kartu?
-  O kas čia tokio? – atsisegė džinsų užtrauktuką ir atsisėdęs ant minkštos paklotos lovos išsispyrė iš batų.
-  Dabar tu pradedi kursą - leisiesi šį tručą ir norėsi mergų, o tai kur savo barškutes parsivesi?
-  Nepagalvojau... – susirūpino. - Ot, velnias!
-  Tai pagalvok. Dar ne vėlu.
-  Ką čia prigalvosi – broliui reikia padėti... Tu ką? Manai aš koksai gyvulys? – nusismaukęs kelnes atsigulė ant pilvo. – Brolis svarbiau. Mergos palauks. Klube yra dušai, baseinas, manai, ką nors nesugalvosiu? Barškintis gali kur nori šiais laikais. Svarbiausia, kad stovėtų.
- Jei kas, tai pas mane parsivesk. Turiu kamerą, nufilmuosiu... – žvengė ieškodamas odekolono šalimais spintelėje.
- Ką tu! Aš blogai atrodau prieš kamerą. Nepatinku sau... – svarstė pasiūlymą.
- Asile! Ne tavo snukį filmuočiau! Nebent snukį ir raumenis, na, čia priklausytų nuo to, kaip gerai tuo metu atrodytum, kaip užsipompavęs... – juokais pasiūlė vieną iš variantų.
- Bandei taip?
- Kaip?
- Filmuotis sekso metu?
- Ne nebandžiau... Nu jo, – ir linksmai nusikvatojo. – Nelabai kas pavyko!
- Ką filmavai?
- Tau įdomu? Smalsus tu! Save, - rado Reinės kvepalus. – Ar tie bus geri? Čia žmonos, – parodė.
- Žmonos? Tada tikrai gerai, - pasuko galvą pažiūrėti. – Tavo žmona skaniai kvepia? Mano mikas ja kvepės...  užuosiu, kai eisu į tuliką. Nepavydėsi?
- Duokš papurkšiu ir priekyje, jei taip nori... – atsiplėšė gabalą vatos.
- Tavo žmonai pasisekė... Tiksliau, tau pasisekė su ja! Gerai kvepia, bjaurybė... O tau nereikia barškutės?

- Džekas, Danio brolis, – pasilabino, - jis pas tave?.. Įleisi? O tu man matytas...  – atyžiai apžiūrinėjo.
- Tai užeik. Danis kambaryje.
Džekas avėjo lengvais sportiniais laiveliais be raištelių; vilkėjo baltus vasarinius marškinius ir gėlėtus medžiaginius šortus. Lauke purškė lengvas lietus.
-  Ko tu čia guli..? – paklausė įėjęs į kambarį. - Aaa...
-  Nebūk pošlas, Džekai!.. Neišsigalvok. Sarkazmą pasilik savo meilužiams. Aš atėjau susileisti žvėries mikstūros. Kad nebūčiau toks kaip tu... turiu gerai atrodyti prieš mergas, ne bachūrus. – paaiškino nuogu užpakaliu.
-  Bijai skausmo? Be reikalo... Kaip tavo brolis, privalau tavimi pasirūpinti, tau nuoširdžiai patarsiu: svarbiausia, šiknaskylę atlaisvink. Tada jokio skausmo, kaifuosi nerealiai!.. Gal turi suleisti raumenis atpalaiduojančių?.. –  juokingai išsišiepęs kreipėsi į Marką.
-  Jei tau, tai neturiu.
-  Tada gal vidurius atpalaiduojančių? – suvaidino alpstantį iš aistros.
-  Sakau jau nuleidau šiandiena. Pavėlavai. – nusikvatojo Markas ir surimtėjęs tarė: – Iš vis, užtilk, noriu manyti, kad esi normalus bičas. O ne... nekalbėk čia man apie savo ištvirkusį pasaulį, o tai nesusilaikysiu. – susidėjo švirštus ant lovos ir pasiruošė.
Džekas pasikasė pliktelėjusį pakaušį. Pažvelgė į ant spintos gulinčią apdulkėjusią gitarą.
- Groji? - paklausė Marko.
- Žmonos.
- Tikiuosi, tu turi pinigų? – pasigirdo iš gulinčio Styvo.
- Turėsiu, kai rasiu darbą.
- Tave išmetė?
-  Užbėgau jiems už akių.
-  Tu nesikeiti.... Ir keno, tu pėdomis eini?..
-  Genų. Genai kalti.
-  Genai? Tu išsigydyk savo avino galvą, ir bus tau geriausi genai; vieną dieną, kas nors tau kaulus sulaužys už tokį laisvą elgesį... Įsidėmėk tai, įsikalk giliai į savo keistą makaulę. Pagaliau, gi, pradėk gyventi kaip normalus vyras - susirask bobą, pastovų darbą, pasidaryk vaikų, keiskis, tapk žmogumi. Nieko nėra neįmanomo, nieko, Džekai. Nepasiduok, tikėk savimi. Esi juk talentingas, o taip nusiridenai... Siek ko nors gyvenime. Siek.

- Siūlai būti ypatinga asmenybe? Ne... – papurdė galvą. - Broleli, žinai ką pasakė Pitagoras, cituoju: - „Gyvenimas panašus į teatrą: jame dažnai kvaili žmonės užima pačias geriausias vietas“?
Apie tai neretai pagalvoju. Kam man būti kvailiu? Kam gyventi pagal visų nustatytas moralės normas, juk principe, viskas dėl nieko: pasirodyti prieš kitus, išgąsdinti, kad žinotų - koks tu! Geriau būsiu protingas valkata. Eilinis gėjas ir pederastas.
Danis sukruta iš skausmo; sulaiko kvėpavimą ir pro sukąstus dantis iškošia: - Koks šlykštus jausmas... Negaliu priprasti!
- Kieti sėdmenys, - pastebėjo Markas. –  Atsipalaiduok!..
- Daryk, ką brolis mokino. Iš tavo tvirto užpakalio, sprendžiu, kad tu, jau daug pasiekei, ir nemažai iš savęs reikalauji. Bet tau, vis negana?..
- Džekai, užsičiaupk... – Danis pajuto antrą dūrį. - Aaa... – bejėgiškai suriaumojo. – Neskubėk...

- Geri sėdmenys, brolau... Turbūt, ir geros pareigos.
Aistruolė