Užsuk kada pro šalį eidamas, malūne,
Kalbėsimės, ar nurašyti nuostoliai,
Ar suteptas girgždėjimas,
Prikeldavęs vaikus iš miego.
Paaiškinsi man –  nesuprantančiai, kodėl,
Tai vandeny mirksti, tai ant kalvos
Vis rėži sparną, kol užauga pulkas nuotakų
Smilčių baltumo antakiais, lazdyno žirginių plaukais.
Kodėl jos grįžta, nepakeldamos akių,
Vis su kitais jaunikiais, apdarais?..
Dešimtmečiai dėlioja nuotraukų pasjansą,
Per miltų rūką, pro nevarstomas duris
Išeina vakaras, ir labinasi rytas.
------------------------------------------
Smilčių baltumas tirpsta burnoje –
Ant septynių kalvų dalija duoną.