Pro memoria žymiai pianistei  dar ir kaimynei


Kvepiančių sanpaulijų hibridas
ant palangės
(tokių seniai jau nebėra).

O spintoje
(irgi ne šiaip sau) –
mažyčiai rozmarino muilo gabaliukai.

Per vidurį – stalelis apvalus
su staltiese tamsiai raudona.
Pasiansui
(kantrybei ar vienatvei prijaukinti?).

Rytais tylioj gatvelėj – reveransas.
Beveik grakštus
(juk nuo septintojo kalnelio jau žiūrėjo).

Tuomet – tyliai į ausį,
kad paslaptis graži išliktų:

Šimtas vienuoliktam takte
Fa diez, ne fa juk (Mendelsono!) turi būti !?

Taip taip – fa diez, ne fa
(žiūrėk tu man – girdėdavo per sieną!).

Gal arbatos?

Ant to paties stalelio –
lėtoji ceremonija
iš antikvarinio Paryžiaus porceliano:
žalioji arbata su citrina
ir kvepiančiais imbiero meduoliukais.

Dar tada!
Tada...

Dabar, kiekvienąsyk prieš eidama į  sceną,
užsimerkiu ir...

Sanpaulijų ir rozmarino kvapas,
stalelis pasiansui,
Paryžiaus porcelianas ir...

Fa diez,  ne fa –
Fa diez...