Mano artimiausias kaimynas, apsigyvenęs kitame sektoriuje užu geltonosios sienos, girdėjau, buvo labai pasipūtęs ir negerbiantis tų, kurie sako tiesą. Jis buvo žmogus, kurio nematė niekas, bet žinojo, kad toks yra. Apie jo egzistavimą bylojo tik įrašai būsto knygoje ir tam tikrų daviklių parodymai. Dar kažkas girdėjo jo žingsnius Rytmečio alėjoje. Man visgi buvo smalsu kodėl jo niekas nematė, nors girdėjo apie pastarojo nepagarbą. Dėl to tokio žmogaus kaimynystė atrodė neįtikėtina. Kita vertus, galiu prisipažinti, kad tą kaimyną tam tikra prasme pažįstu, nes teko susidurti su juo, nors ir nematėm vienas kito. Tai buvo vienintelis, tiesa, neakivaizdinis susitikimas su juo.
Apie keistojo kaimyno atvykimą sužinojau per radiją, kuris prieš tai ilgai tylėjo. Tikslesnis pranešimas atkeliavo sapno pavidalu. Kažkodėl man to sapno vaizdiniai atrodė keisti, tačiau įtikinami. Pamenu, tą vėjuotą pavasario naktį susapnavau pusnuogį vyriškį, kuris vėjo gairinamas mėgino slėptis teleporto būdelėje. Lauke nieko gyvo daugiau nesimatė, nors paprastai tokiu laiku laksto palaidi Dosveino šunys už kurių nepriežiūrą tie kaimynai buvo ne kartą nubausti. Tas žmogysta veikiausiai pasislėpė visgi ne nuo žvarbaus šiaurio vėjo, bet nuo tų keturkojų padarų - logiškai paaiškinti tos sapne regėtos scenos negalėjau, mors palaidūnų ir nemačiau. Tos naktinės vizijos man nebūtų reikšmingos jei ne kiti regėti vaizdiniai. Žmogus, kuriam galėčiau duoti ne daugiau kaip keturiasdešimt metų, netikėtai pastebėjo mane, stovintį šalia prekybos punkto. Aš rankose laikiau pirkinių krepšį už kurį nespėjau laiku susimokėti. Sapne išsigandau, kad teks mokėti baudą, o per radiją arba holoviziją išklausyti visuotinių toleruotinų nuosprendžių, kurių neužgoš jokia tyla. Klausytojai ir žiūrovai dažniausiai tokiais atvejais paspausdavo mygtukus su užrašu taip...
Sapnas ties pirkiniais tuo nesibaigė. Palaidi šunys, kurie visgi netoliese šlaistėsi, staiga pasirodė, bet paskui prašapo už vieno pastato kampo. Nepažįstamasis lengviau atsidusęs išlindo iš po pastogės ir basas žengė vėsiu šaligatviu. Man neatrodė, kad jis siaubo sukaustytas. Labiau priminė šiek tiek išsigandusį vargetą. Tas vyriškis netikėtai prašneko, kai iki mūsų liko vos keli metrai asfalto.
- Neišsigąskite, aš jūsų artimiausias kaimynas. Vadinkite mane Tadu. Nuo šiol matysimės tik virtualiai. Mano slapyvardis Šnabždūnas. Gali reikalauti visur...
Keisti naujo pažįstamo žodžiai man sukėlė tik galvosūkius. Todėl daugybė klausimų taip ir nevirto atsakymais, kuriais bent mažumėlę galėjau būti patenkintas. Tačiau vis vien sugebėjau paklausti bent vieno dalyko:
- O tu esi iš ten?
Sapnas su lig šitais žodžiais suplyšo. Prabudęs pastebėjau, kad sieninis laikrodis rodo šešias. Blausus Naujienvaizdžio ekranas mirgėjo riebia antrašte: Naujos žinutės. Apsiblausęs, dar vis dar mieguistas nerangiai išsiritau iš lovos. Neperskaitytos naktinės žinutės nestebino, nes dažnai ką nors vis vien praleisdavau nes negalėjau nuolat būdrauti. Dar niekam nepasisekė nugalėti miego ir aktyviai gyventi ištisą parą...
Bet tiek to. Nenukrypdamas nuo pasakojimo, norėjau pasakyti, kad porą neskaitytų žinučių bylojo apie naujo gyventojo egzistavimą. Pamažu įsisąmoninau, kad laiškai atkeliavo iš Šnabždūno pašto dėžutės. O ir prikabintas garsinis įrašas idealiai atitiko tą girdėto sapne balso tembrą, jog nejučia labai nustebau, kad abu į vienas kitą panašūs. Atrodo, kad sapne regėtas vyriškis ir tuos gautus laiškus sieja vienas bendras dalykas - naujasis kaimynas, kurio realiai dar nemačiau.
Šnabždūno niekas ir niekur taip ir nepamatė. Keistai tylūs buvo ir jo apartamentai. Galbūt visi aplinkiniai ir aš prie to ilgainiui būtume lengvai pripratę, jei ne vienas nutikimas, kurį paaiškinti buvo kebliausia.
Mano greta gyvenantys kaimynai atvirai nusiskundė, kad tinkle jie tiesiog terorizuojami - jų išreikšta teisybė buvo ne kartą ignoruota ar netgi paniekinta. Kaimynas akivaizdžiai buvo kažkuo nepatenkintas. Virtualioje erdvėje užsiplieskė logiškai nepaaiškinamas karas, kurio baigtis atrodė aiški.
Aš su Šnabždūnu sugyvenau taikiai, nes jis po to daugiau nieko neparašė, o sapnuose nebesilankė. Tik vieną vėlyvą savaitgalio rytą man pasakė:
- Dabar laikas tau. Turime keistis vietomis.
Nieko nesupratau, nes žmogystos apsireiškimas sapne buvo netikėtas, o žinia nesuprantama.
- Kaip keistis vietomis?
- Tau laikas užimti mane, - atsakė žmogysta, kurio netgi sapno pasaulyje kažkodėl nepamačiau.
- Neturi ką veikti? - paklausiau.
- Ne taip supratai. Turi užimti mano vietą. Tavo užims kas nors kitas.
Prasidėjęs dialogas netikėtai nutrūko, o sapnas virto niūriu vaizdu pro šlapią lango stiklą kambaryje. Nebemiegojau. Norėjau atsikelti, tačiau puikiai supratau, kad nebeturiu kūno. Nustėrau, manydamas, kad virtau dvasia arba kažkuo panašiu į ją. Tačiau ne menkiau buvau įbaugintas, kai kambaryje neaptikau savojo kūno. Tik perskrodęs patalpos sieną ir atsidūręs lauke pastebėjau einančią figūrą, kuri neįtikėtinai buvo panašus į mane. Tačiau negalėjau nei surikti, nei vytis savajį kūnišką aš, nes tos gaudynės buvo beprasmės - aukos sučiupti nebegalėjau. Mano artimas kaimynas apvogė mane, palikdamas tiesiog bekūnį. Matyt suskubo suvesti sąskaitas su tais, kurių teisybės nepripažino, paprasčiausiai pasinaudodamas kito neįperkamu turtu.
Likęs vienas aš išlindau į kiemą. Mėginau kažką pasakyti pro šalį einančiai senei, tačiau mano balsas virto tyla, kurios niekas neišgirdo. Tą akimirką prie manęs kažkas nematomas prisistatė. Ir negirdėtą balsą išgirdau:
- Vyksite su manim. Turite greitai prisiregistruoti į Bulvaro aštuoniolika.
- Kur?
- Ten tavo naujieji namai. Iki pareikalavimo...
Nustebęs nusklendžiau į tamsą. Ten laukė visai nepažįstami žmonės. Vienas įsispoksojęs į dangų paklausė:
- O kurgi mūsų naujasis kaimynas?
Naktį išvykau į vieno čiabuvio sapną. Tas žmogus gerokai išsigando...

___

Ubiškė 2008