- Pirmiausia parduosiu arklį. Vistiek abiems gyvuliams neužteks pašaro. Už tuos pinigus pirksiu duonai grūdų, bulvių valgymui. Žibutę laikysiu, kol užteks pašaro. Veršį, kur pavasarį užauginsiu, pjausiu mėsai. Per žiemą kaip nors išsiversiu, o toliau bus matyt.
- Nieko sau sugalvojai. O ką veiksi pavasarį, pardavęs arklį, kai reikės nudirbti laukus?
- Baigta, dėde, į laukus aš daugiau kojos nekelsiu. Žemę užduosiu nuomininkui, o pats eisiu amato mokytis. Kad ir kalvystės.
- Štai ką tau pasakysiu – neskubėk, dar palūkėk. Kalbėjau su seniūnu, žada tau kokią pašalpą iš valsčiaus išrūpinti. Turėtum gauti –„ našlaičiams nukentėjusiems nuo nederliaus“. Gal pinigais, gal kokiais grūdais parems. Jei seniūnui nepavyks, eisim abudu pas patį viršaitį. Tada ir pamatysim.
- Pasakiau, dėde, žemės aš nebedirbsiu ir baigta – nenusileido Jasius. – Ir ne vien dėl to nederliaus. Nebepatinka man tas darbas. Gali tu čia per dienas ir naktis pliektis, o to dabo pabaigos nėra. Be jokios ramybės, vis ant rūpesčio. Eini namo nusikalęs, vos kojas velki, žiūri – arklys šlubuoja. Ką daryt? Per naktį gali dar pablogėti. Jei parvest kokį nusimanantį žmogų, duotų kokių vaistų gal lig ryto ir pasitaisytų, o tas nusimanantis už kelių kilometrų gyvena. Karvė veršiuojasi – eik budėk dieną ir naktį, kad, Dieve saugok, kas neatsitiktų, kad laiku spėtum žmogų parvest, jei prireiktų pagalbos. Dar prie tetušio karvė krito, nei veterinaras nepadėjo.  Nupjovei kokią žolę – rytą vakarą į dangų žiūri, ar pastovės giedra, ar neims lyti? Ir kas iš to viso? Ateina žiema – nėra ką valgyti.
- Kad ne visai taip – paprieštaravo Pakalnis. – Žiūrėk, kokie stambūs ūkininkai valakus valdo, o viską padaro, viską suspėja ir nemažai naudos turi. Kad ir prie amžiną atilsį tavo tėvelių, ar negerai buvo? Kokius trobesius pasistatė ir jums visiems nieko netrūko. Kad gyvas tetušis būtų, neatsisakytų jis žemės, kad ir po tokių sunkių metų. Rastų, kaip išsiversti.
- O kas iš to? Plūkėsi kol ligą gavo. Kad ne žemė, gal ir šiandien gyvas būtų. Aš dar noriu gyventi.
- Aišku , kad sunku tau vienam buvo. Niekas nesako, bet ne kiekvieni metai tokie bus. Tokių kaip šie metai net ir kaimo senoliai nebeprisimena. O gal padarom šitaip: jei tau pavyktų išlaikyti arklį, mano ir tavo žemę dirbtume bendrai, kartu. Aš, tu, mano berniokai. Tegul jie dar ne vyrai, bet jau ilgesnė ranka. Rudenį, kas ant tavo žemės užaugs, dalinsimės per pusę. Sėkla bus mano, nes tu jos neturi. Mano žemės gabalas didesnis. Jei vienoje vietoje prigėrė, kitoje – dar šiek tiek užaugo. Tektų pasispaust, bet sėklai vis vien išlaikytume. Gal iš valsčiaus kokią paramą gausi. Vienu žodžiu, gerai pagalvok. Gaila man, vaikeli, kad tu nuo žemės bėgi. Kiek čia amžiną atilsį tavo tėvelių prakaito išlieta, įdėta vargo dėl jūsų gerovės, kad turėtumėt iš ko gyventi. Dabar, kaip matau, nori atiduot svetimiems naudotis. Nepagirtų tavęs tetušis už tokį darbą. Ech, būtum tu vyresnis, apženytume mes tave ir baigtas kriukis – nusijuokė pakildamas Pakalnis.
Po pokalbio su globėju Jasiaus ryžtas susilpnėjo: - Gal iš tikrųjų pabandyt kokius metelius, kol Aldutė paaugs?
Tačiau abejojo jis tol, kol sutiko savo draugą miestelyje. Dar nuo mokyklos laikų jo draugystė su Petru išliko iki šių dienų. Visus tuos metus sėdėjo abu viename suole. Kiek mokyklinių nuotykių kartu patyrė... Dar ir dabar, prisimindami anuos laikus, linksmai pasijuokia. Jo tėvų žemės mažiau nei Jasiaus, tačiau jų šeima net iš aštuonių žmonių. Vaikai keturi ir visi berniokai. Petras vidurinis, tų pačių metų kaip Jasius. Jų šeimą taip pat skaudžiai palietė šių metų nederlius, apie ką jie susitikę ir pasišnekėjo.
- Nebeišneša mano galva, kaip reikės toliau gyventi. Sakau, gal amato kokio mokytis, kol dar ta žemė visai nesurietė į ožio ragą – svarstė Jasius.
- O aš važiuoju į Ameriką – staiga pasakė Petras.-  Pas mus čia miestelyje renka norinčius. Iki pavasario nori sutaisyti žmonių partiją.
- Tikrai? – baisiausiai nustebo Jasius.
- Tikrai – patvirtino Petras. – Aš jau užsirašiau. Ir tėvas su motina sutiko išeisti. Pats matai, koks čia gyvenimas. Reikia pabandyt paieškot laimės pasaulyje. Blogiau nebus, dirbti visur reikia , bet kai už tą darbą ir pavalgyti neužtenka, tai ir gyvenimas nebemielas. Važiuojam, Jasiau, kartu, ką? Nuo pat vaikystės draugaujam ir svetimam krašte būtų geriau abiem.
- Gal ir teisybę sakai, bet man kas kita, aš ne vienas. Man dar ir Aldute reikia pasirūpinti. O pagaliau, iš kur tų pinigų kelionei?
- Veža ir be pinigų, bet tiems, kuriuos veža už dyką, reikės atidirbti. Aš irgi pinigų neturiu, o kaip ten bebūtų – važiuoju. Na, kaip sakai?
- Tu čia man ne juokais uždavei galvosūkį. Jeigu ne Aldutė...
- Užduok žemę už Aldutės globą. Matysi, kiek atsiras norinčių.
- Čia reikia gerai pagalvot – abejojo Jasius. - Bet kam duot negali. Žeme tai naudosis, o kaip rūpinsis našlaite, tai dar klausimas.
- Žinoma pagalvok. Laiko dar yra, susitiksim ne kartą. Ieškok gerų žmonių, gal ir aš kai ką sužinosiu. Dabar iki – atsisveikindamas Petras vyriškai paspaudė Jasiui ranką.
Jasius per dieną ir per nemigo naktį šį tą sugalvojo. Ryte tuoj po pusryčių jis nuėjo pas globėją.
- Jeigu, dėde, už mūsų žemę apsiimtum globot Aldutę, tai pavasarį aš išvažiuočiau į Ameriką. Niekam kitam nepatikėčiau našlaitės. Jeigu tik su tamsta išeitų susitart, aš ramia širdimi išvažiuočiau. Prie žemės aš vistiek negrįšiu – be jokių įžangų išdėstė  jis Pakalniui.
- O ką, ar ten nereikia dirbti?
- Ne aš pirmas, ne aš  paskutinis. Žmonės važiuoja, prasigyvena. Gal ir man pasiseks? Dėde, pats matai, koks čia gyvenimas.
- Važiuoja tie, kurie nieko neturi, o kai užsidirba, tai sugrįžę žemę perka. O tu savo turėdamas – palieki.
- Tamstai palikti aš nė kiek nebijau. Kada sugrįšiu, tada atrasiu, o ir dėl Aldutės būčiau ramus. Kad ir kas su manimi atsitiktų, Aldutė liks gerose rankose.
  Pakalnį toks Jasiaus pasiūlymas labai sudomino. Toks gabalas žemės prie savo ūkio, nėr ko sakyt, labai praverstų. O ir Aldutė ne visą laiką bus mažutė. Jau šiemet per vasarą abi su Pranute galės ganyti bandą, nereikės samdyti piemens. Kai paaugs, atsiras ir rimtesnių darbų. Na, rudenį, aišku - į mokyklą, bus išlaidų: apavas, drabužiai ir taip toliau...Trumpai pasvarstęs apie ateitį, daug nesigilindamas į smulkmenas, pasakė:
- Ateik ryte. Su šeimyna pasitarti reikia.
  Taip ir buvo išspręstas vaikų likimas.
(B.d.)