Ant mano rankos prakaito lašas,
Tai jaudulys, išbėgęs per kraštus,
Suksiuos vėl ratu, mintyse tik valsas,
Tavyje šokti negaliu, galvoji apie kitus.

Vėl vienas, nepabėgsiu nuo lemties,
Teks verkti giliai iš širdies,
Kad pažadintum jausmus,
Ir vėl dingo skausmas, išrėžęs takus.

Kur dingo ta geltonoji saulė,
Ji juk žadėjo man laimę,
Bet aš laimingas, turiu save ir tėtį –
Dainą, jausmus galėsime išrėkti.