Ieškojimai
Kartais ilgiuosi savęs - kankinės.
Tuomet noriu sugrąžint į savo sielą skausmą, ašarom išplautą,
Noriu sugrąžint beprotiškas mintis.
Mintis, turėjusias mane paruošti priešmirtinei agonijai,
Tačiau atvedusias prie išsigelbėjimo durų
Su banalia kasdieniška iškaba „EXIT“.
Kartais ilgiuosi savęs – kankintojos,
Jausmo, kad nuo manęs priklauso kitų žmonių lemtis.
It likimo deivė Moira vėl norėčiau gyvybės siūlais žaist -
Tuos surišt, anuos išskirt, o šį – nukirpt.
Pasukt kryptim skirtingom artimiausius siūlus,
O svetimus visiems laikams kartu surišt.
Kartais ilgiuosi savęs – žmogaus,
Kai atsigulusi jaučiaus viršesnė už kelio dulkes,
Kai vertinau gyvybę, duotą puoselėt, tausot.
Kartais ilgiuos ir pamirštu, kad dar esu,
Užuot gyvenus tarp žmonių, aš nuolat išnykstu
Prisiminimuose kitų gyvenimų, kitų laikų, kitų epochų...
(Kartais tikrų, o kartais – išgalvotų.)