Pavasario darbams Jasius gerai pasiruošė. Atsigavo, sustiprėjo, suvyriškėjo. Jam jau tuoj aštuoniolika, o Aldutei jau ir devyneri. Nors per žiemą darbų netruko, bet sunku nebuvo. Užteko laiko ir darbus nudirbt ir pailsėt. Bado kęsti taip pat nereikėjo. Jasius tikru vyru pasidarė, o Aldutė atvirkščiai – pastebimai į blogą pasikeitė. Sumenko, išblyško, akelės giliai po kakta nulindo. Užeidamas pas vaikus globėjas Pakalnis  į tai atkreipė dėmesį.
- Ar tau niekur neskauda?- kartą radęs ją vieną namuose pasiteiravo.
- Ne, dėde, neskauda – tyliai atsakė ir nuleido galvelę.
- Tai gal pavargsti labai? Gal Jasius verčia daug dirbti, gal nieko nepadeda?
- Ne, nepavargstu, tik labai miego noriu, kai reikia anksti keltis.
- Nieko nepadarysi, mano vaikeli. Mūsų kaimo žmonių tokia dalia keltis su saule. Miesto žmonės ilgiau pamiega, bet jie irgi turi rūpesčių. Jeigu mes nesikeltume anksti ir nedirbtume kaimuose, tai mes patys ir jie miestuose neturėtume nei ko valgyti.
- Ir mamos labai pasiilgstu – apkabinusi jo kojas staiga pravirko mergaitė ir įsikniaubė į Pakalnio kelius.
- Ach, tu mano našlaitėle – lengvutę kaip plunksnelę pakėlė jis ant rankų mergaitę. – Neverk taip labai, negraudink man seniui širdies. Nori, aš tau iš turgaus raudoną skarytę parvešiu? Tokią, kaip mūsų Pranutė turi. Abi ryšėsit vienodas. Gerai? – neišmanė nė kaip nuraminti. – Na, o dabar bėk – pastatė ją ant žemės – matai, kaip puodas putoja? Žiūrėk, kad bulvės neprisviltų.
  Kieme sutikęs Jasių, Pakalnis jį ėmė kamantinėti:
- Tu tai pasitaisęs, o Aldutė visai pasibaigusi. Ar ne per sunkius darbus jai duodi dirbti, ar ne per daug iš jos reikalauji? O gal bari tu ją?
- Tai kad ne, dėde. Visus sunkesnius aš pats padarau. Ir karvę melžiu, malkų ir vandens prinešu iš vakaro. Bulves kiaulėms pats kaičiu, duoną irgi aš kepu. Valgyti tai ji išverda, apsišvarina po vidų, skalbia po kiek, bet kada nepamatysi, vis rauda. Aš pats apsibuvau, o ji tebesigraudina. Gaila, kad į mokyklą šiemet negalėjau išleisti. Su vaikais draugaudama, gal būtų greičiau užsimiršusi.
- Tu išleisk, tegu pas Pranutę dažniau ateina. Pažais su lėlėm. Žodelius rašyti pasimokys, „Sakalėlį“ paskaitys ir kitąmet mokykloje bus lengviau – jau nuo vartelių dar patarė Pakalnis, o eidamas namo galvojo: - Kažin kodėl pas mus taip retai ateina? Gal nedrįsta, gal gėdijas? Gal tie mano didžkiai paerzina? Reikės pasakyti, kad nekibtų prie mergaitės, be to ir Pranutei liepsiu dažniau mergaitę aplankyti.

Pavasaris prasidėjo nekoks. Vėlyvas, šaltas ir lietingas, bet niekas to nepaiso. Išnaudodami kiekvieną giedresnę dieną ar pusdienį, žmonės triūsia po laukus, kur aukščiau, sausiau – aria, sėja. Neatsilieka ir Jasius. Pasitaręs su globėju, apsėjo aukštesnes vietas . Atėjo metas ir bulves sodinti. Ilgai vaikščiojo Jasius po laukus, ieškodamas tinkamos vietos. Bet kad vien lygumos paliko. Kur buvo numatęs dar iš rudens, pasirodė per daug lomingos, jeigu kartais vasara pasektų pavasarį. Aukštesnių beveik nebeliko. Bet ką darysi?  Visi sodina – reikia ir jam. Prie pat namų, visai prie sodo vienas galas šiek tiek aukštesnis. Privežė mėšlo ir pasodino.
Oras nors ir šaltas, bet pievos nuolat laistomos lietaus gražiai sužėlė - yra kur ganyti. Bus ir šieno iš ko pasigaminti. Vasarojus sudygo retai, tačiau žaliuoja. Žiemkenčiai irgi išstypo. Bulvės gerai patręštos, net juodos, tačiau neskuba kilti į viršų. Jasius plaka dalgius, taiso grėblius, ruošiasi šienapjūtei.
  O lietus nesiliauja.  Reikia palaukt, gal nuo šv. Jono pagražės? Tikisi ne tik Jasius, bet ir visas kaimas. Kiekvienas šiltesnis saulės spindulėlis, prasimušęs pro juodus debesis, teikia vilties.
  Dar dvi savaitės iki Jono, dar viena, o štai ir pačios Joninės.
Diena išpuolė sekmadienis. Saulėta ir šilta. Vyresni parėję iš bažnyčios sėdiniuoja pašaliuose, pypkiauja, šnekučiuojasi. Kiti nusnūsti nuėjo, o jaunimas prie miško po pievas pasklido. Nešienautose pievose mirga tebežydinčios gėlės- nori puokštes skink, nori vainikus pink. Greitesnės jau nusipynusios, ant galvos užsidėjusios bėgioja, slapstosi nuo vaikinų, kurie nori žūt būt tuos vainikus iš jų atimti. Kažkas toli sučirpino armonika.
  Visi savaip džiaugiasi pirmąja nuo pat pavasario tokia gražia ir šilta diena, vildamiesi pagaliau sulaukę vasaros.
Tokios vasaros, kokia buvo šiemet, niekas nesitikėjo. Po Joninių gal dar porą trejetą dienų ne daugiau pasilaikė giedra, o paskui, kai prakiuro, tai iki pat Mykolo nebuvo tos dienos, kad nepalytų. Jei ne stipriai lijo, tai smulkiai dulkė be vėjo, o jei ir papūsdavo stipresnis, tai iš vakarų ir vis tiek per silpnas, kad pajėgtų išsklaidyti žemai karančius sunkius debesis, storu sluoksniu užgulusius visą dangų.
  Per giedresnes dienas po Joninių Jasiui pavyko šiek tiek nusičiupti šieno, bet didesnė dalis liko gulėti pradalgiuose. Pirmą savaitę jis dar nenusiminė. Šiek tiek  prašviesėjus, ėjo į pievas kartu su Aldute, vartė pradalgius, sausesnį krovė į kupetas ir laukė giedros. Bet kai ir antrą savaitę oras nesitaisė, Jasius visai neteko vilties ir nuleido rankas. Po ištiso mėnesio lietaus į lauką buvo baugu žiūrėti. Ir pradalgiuose, ir kupetose šienas pajuodo, bulvės ne ką tepaūgėjusios ėmė gelsti ir tai tik tos, kurios buvo truputį aukštėliau sodintos. Kur žemiau – vagos vandenyje mirko. Javų laukuose blizgėjo vandens ežeriukai. Nežinia, kokios bereikėtų giedros, kad viskas išdžiūtų ir pasitaisytų. Vietoj to lietus nesiliovė ir diena iš dienos tai silpnesnis, tai stipresnis vis merkė ir merkė.  Jau ir įkalnės nebeatlaikė. Patižo, išsiraizgė grioveliais ir dar padavė vandens į apačią -  jau ir į taip nebesugeriančias lomas ir lomeles.
Po Mykolinių pragiedrėjo. Truputį atšilus orui, Jasius atsiraitojęs kelnes basas braidžiojo po prigėrusių bulvių lauką, ieškodamas bulvių. Radęs vieną kitą kad ir apipuvusią ir purviną, plovė čia pat vagoje ir dėjo į krepšą.
  Iš kiemo pamatęs besidarbuojantį Jasių, Pakalnis atėjo bartis:
- Gal tau galvoj negerai, vaike?  Dar mažai bėdų? Ligos ieškai? Mesk viską ir ateik čia.
Jasius atėjo į kiemą, nuraitojo kelnes, į klešnes nusisausino rankas ir atidarė duris į priemenę.
- Ne – pamojo ranka Pakalnis – ateik vidun, sėskim  čia ant suolelio. Pasėdėsim, pasišnekėsim, pagalvosim, kaip toliau gyventi.
- O ką čia galvot? Aš jau seniai viską sugalvojau – sėsdamas greta Pakalnio pasakė Jasius.
- Žiūrėk tu man, jis jau sugalvojo – nustebo globėjas. – Na, klok.
(B.d.)