Kramtymo ritualą pradedu įsivaizduodama, jog tai gabalėlis dramblio kaukolės, kurios pakramčiusi galėčiau tapti tokia pat galinga kaip jis. Neteiskite manęs – vaizduotė – vienintelis mano tikras draugas. Ji manęs dar neišdavė. Taigi ir šiandien vairavimo ritualą pradedu dramblio kaukolės gabalėliu, šįkart kvepiančiu vanile. Ir vėl vairuoju. Vairuoju vairuoju vairuoju. Save, tave, jus, mus, visus, po vieną, vieną, du, dvigubai po vieną, vienatinį dvejetą, ir nedalomą trejybę. Visi mes leidžiamės vairuojami. Žmonės – silpnavaliai ratai, ant kurių užšokti taip nesunku. Deja, riedėti ne visada lengva, nes kelias sudarytas ne tik iš nuokalnių. Bet aš vairuoju toliau su gabalėliu to gyvenimo, kurio šioje žemėje turbūt nepatirsiu, burnoje.
Į autobusą įlipa mergina. Nei žema nei aukšta, nei stora nei plona – iš tokių, kurios pačios nežino ar jos gražios ar ne, tačiau galų gale įtikintos visuomenės grožio etalono sekėjų, nusprendžia, jog jų išvaizda pasibaisėtina ir vienu ar kitu būdu puola žudytis. Dažniausiai iš lėto, nors išimčių (išminčių?!) pasitaiko visur. Mergina su akiniais, kurie taip pat darko šių dienų princesės barbės atvaizdą. Na kur regėjote princesę su akiniais? Negaliu suprasti ar ji gražiai apsirengusi – rudas paltas neatrodo madingas, tačiau atgyvena jo taip pat nepavadinsi. Jokių papuošalų, jokio ryškaus šaliko, kuris tiesiog šaukte šauktų apie jaunos individualistės norą išsiskirti iš tos amžinai kaltos dėl visų pasaulio blogybių pilkos minios. Tiesiog rudas paltas, juodi batai ir akiniai, kurių rėmelius dengia beveik juodi tiesūs plaukai.
Mergina nusiperka bilietą ir atsisėda į patį autobuso galą. Pastoviu dar porą minučių, tačiau niekas nelipa. Staiga visiškai netikėtai paklausiu merginos:
- Gal norėtumėt arbatos, turiu termosą.
Ji iš pradžių nesureaguoja į mano žodžiu, tačiau po kelių sekundžių pakelia galvą.
- Man sakėt?
- Daugiau būtybių, galinčių gerti arbatą, nematau šiame autobuse, o į save, patikėkit, taip garsiai nesikreipčiau.
- O, gerai.
Pati savęs nesuprantu. Niekad taip nesielgiau su nepažįstamaisiais, tačiau ši mergina kažkuo patraukė mano dėmesį. Ėmiau knistis po savo krepšį ieškodama termoso, kurį ryte pripyliau sklidiną mėlynių arbatos. Po poros minučių mergina prisėdo šalia manęs ir nedrąsiai žvilgtelėjo po sėdyne.
- Man rodos, jūsų termosas pariedėjo po pedalu.
- O dėkui.
Kaip visada, lenkdamasi trinktelėjau galvą į vairą, tačiau dabar nekreipiau į tai dėmesio. Suradau porą vienkartinių puodelių ir pripyliau juos sklidinus dar šiltos mėlynių arbatos. Nugėrusi porą gurkšnių, mergina užsižiūrėjo per langą ir galiausiai tarė:
- Gal...gal galėčiau su jumis pasikalbėti?
Kelias akimirkas spoksojau į ją kone prasižiojusi. Jau buvau bepradėjusi gailėtis savo pasiūlymo, o štai dabar, pati mergina ėmė ir pasiūlė kalbėtis.
- Na, žinoma. Prašom.
- Suprantate, aš esu įpratusi rašyti dienoraštį, tačiau šiandien palikau jį namie ir neturiu kur užrašyti tai, kas man nutiko. Bijau, kad jei neišsakysiu visko žodžiu, galiu pamiršti kokias nors svarbias detales.
- Aš klausau.
- Tai aš pradėsiu.
- Gerai.

Pasauli, paaiškink, iš kur lenda idiotai? Trumpas dienos reziumė tiems, kurie tik dabar su manimi susipažino: grįžau į taip vadinamuosius namus, pasiryžusi visą vakarą lopyti savo vieninteles kelnes,  tačiau nespėjus įžengti per duris, supratau, kad kažkas čia jau apsilankė. Pagalvojau, jog pagaliau, koks nors išganytojas, žudiko veidu, o dar geriau gyvenimo būdu, įropojo pro langą ir sugalvos mane nužudyti, skatinamas visiškai nelogiškų motyvų. Raskolnikovas jaunesnysis, mielasis stebėtojau. Deja, kaip ir visada tokiom mulkėm nutinka, užsiroviau tiesiog ant kažkin kokio puskvaišio...
Ryžtingai įžengiau kambarin, tikėdama, jog tiesiog plaukiu pasroviui, o dėdė viską stebintysis nepatingės ištiesti savo pirštukų ir pasukti mane ten, kur reikia. Kelias sekundes luktelėjau keptuvės, vožiančios galvon, ar šiaip kokio holivudiško angelų-demonų antpuolio. Nesulaukiau. Sakyčiau net kiek nusivyliau. Dar sekundėlę kitą paspoksojau per langą, kuriame kaip visada nebuvo nieko įdomaus, nebent dar vienas balandžio kakutis. Galų gale, išgirdau vieną iš pačių mizeriškiausių garsų – šniurkščiojimą. Nepatikėsit, bet net žadą atėmė, kai apmąsčiau visus galimus ir galimiausią variantą. NEDUOK, DIEVE GAILESTINGASIS, grįžo Stasys ir dabar vėl teks klausytis jo bliovimo dėl naujos meilės išdavystės. Tačiau ne, tai nebuvo mano jaunėlis broliukas. Pagal scenarijų toje vietoje turbūt turėjau apsidžiaugti ar ne? Na taip, pasijaučiau kažkaip kitaip, bet, vargu, ar labai gerai. Vis tiek kažkas bliovė, tik ne iš karto supratau, kas, kur, o svarbiausia, kodėl būtent mano bute.
Stovėjau tame kambaryje ir nežinojau, nė ką ir bedaryti. Galiausiai priverčiau save atsigręžti ten, iš kur sklido tas inkštimas. ... Žiūrėjau ir žiūrėjau lyg koks aklas tigras į paskerstą gazelę ir nieko nemačiau, Žinojau, kad ten kažkas yra, bet niekaip negalėjau koncentruoti savo žvilgsnio. Net ir šitas jau tapo išdaviku, palauk, užsinorėsi, kur nors paspoksoti, nieko negausi, nepajuokausi čia su manimi, žiūrėk, kad liepiu. Galų gale, kažkas lyg ir ėmė judėti visai netoli mano kojos. Sukaupusi paskutines regėjimo apraiškas, įsispoksojau į tą tašką, kuris, berods, šliaužė link manęs. Vaizdas ėmė rastis ne iš karto, iš pradžių pajutau kvapą, dažų ir vaitspirito kvapą. Spalvos vos vos išryškėjo ir pamačiau ant languotų marškinių ištaškytas dažų dėmes. Dabar jau buvau beveik garantuota, jog tai žmogus, o i š ryškėjančios figūros galėjau suvokti, jog tai buvo vyras.
Net dabar sunku apie jį kalbėti. Visa, ką prisimenu apie jo išvaizdą, tapo kažkokiu bendru vaizdiniu, spalvų, formų ir šviesų mišiniu, kurie ir sudarė tą neaiškų tipą. Marškinių langeliai buvo balti ir oranžiniai, kelnės kažkada tikriausiai buvo žalios, o dabar per dažų dėmes ant jų galėjai regėti visą paletę. Na, gal ir pravartu, jeigu dirbi dažytoju, visada gali patarti žmonėms dėl spalvos ir net duoti jiems patiems ją išsirinkti iš anksto. Veidas nebuvo nei senas nei jaunas, nei gražus nei bjaurus, tiesiog toks keistas, apvalus ir lygus, jos sunkiai suvokiau jį esant tokiu pačiu žmogumi, kaip ir aš ar visi kiti, kuriuos kada nors pažinojau.
Žinoma, veidas nebuvo ta dalis, kuri man rūpėjo, kai pamačiau šį žmogų savo būste. Nespėjus jam net ašarų nusivalyti, apibėriau jį klausimais, sulig kiekvienu žodžiu keldama balsą ir puldama į vis ryškesnę isteriją, dėl kurios mano naujajam įnamiui pasidarė be galo juokinga. Vos tik užtilau pritrūkusi oro, jis ėmė taip kvatotis, jog pamaniau, kad jis dar didesnis psichas nei teta Gušas(būtent teta). Aš spoksojau, o jis vis juokėsi. Juokėsi ir juokėsi gal penkias minutes, o aš išlikau stebėtinai rami ir tyli. Keista, tačiau jam nutilus, pajutau, jog visiškai nebenoriu nei rėkti, nei pykti ant ko nors, juolab ant to linksmuolio žmogaus, kuris sugeba net kritinėje situacijoje išsaugoti didelę dalį laimės hormono.
- Žinai, vaike, turi mūsų tauta auksinių minčių. Vis karkdavau ir karkdavau, kad nesuprantu aš tų nūdienos poetų, išvis nesuprantu aš poetų, tačiau ėmiau kažkada skaityt. Štai beskaitydamas net užjausti.
„rašyt eilėraštį
tas pats kas pavasarį
kapoti malkas –
atsisėdi vėliau ant krūvos
ir rakštis šiknon“
Norvilas, Gytis Norvilas, sugalvojo. Dėl to ir užjaučiu juos – nu tu pagalvok, kaip reikia jaustis, kai šikna rakščių pilna? Jėzus, Marija, Jėzus, Marija.... O žinai, mano tėvas galėjo būti poetas. Tikrai tikrai, gal net koks dailininkas ar šiaip neeilinis duobkasys, turėjęs pašaukimą karstadirbystei. Ką čia žinosi, kai niekad taip ir nesutikau. Ech, kai pagalvoji, kad gal ir koks maniškis paleistinukas netyčiukas taip galvoja apie tėvelį, net širdį suspaudžia. Vagis, vaikeli, aš tik vagis.
- Ir jums labas vakaras. – Na, bent jau namų šeimininkė privalo išlikti mandagi, pamaniau.
- Ateik čia, vaike. Beje, pykt neveika, gali atsirasti blogas kvapas, lyg nuo alium sativum, o aš ne vampyras, mieloji, nereikia manęs taip bijot.
- Nebijau. Kas tas alium sativum?
- Kas jums visiem, vaikams, pasidarė. Nebesuprantu, negi jūsų niekas nemokė biologijos?  Dieve mano, jau net visiški pypliai kliedi vampyrų žudikėmis ar šiaip kokias demoniūkščiais, o  dabar pasakyk žmogui patį paprasčiausią žodelį ir tas jau niekaip nesugebės iššifruoti, ką gi taip reiškia. Česnakas, mano miela.
- Kad ir kaip man bebūtų gaila, man tenka nutraukti jūsų paskaitėlę ir tikėtis, jog galų gale sulauksiu atsakymo, ką jūs čia veikiate. Jeigu dar iki šiol nepastebėjote, mano butas tikrai nėra viešojo naudojimo patalpos.
- O kaip gyvuoja tavo grybai?
- Kas per...
- Mergyt, savęs nuo pasaulio nepaslėpsi. Taigi geriau pasakok.
Vat čia tai jis mane gerokai nustebino. Grybai. Jau daugiau kaip mėnesį kasnakt sapnuoju, jog sėju grybus. Jų sėklos atrodo - mažyčiai antakių plaukeliai. Man tereikia sušildyti juos trinant delnais ir išrauti iš to pluošto styrančio man ant kaktos. Viskas taip paprasta, o tada plaukelis krenta į žemę. Pastoviu, pasidairau ir štai jau po kelių minutėlių išdygsta naujas grybas. Keista man dėl to, jog savo sapnų niekam nepasakojau, o juolab neužrašinėjau.
- Na, tai kaip ten jie?
- Gerai.
- Hm, gerai. Tu turbūt supranti, kad aš ne šiaip sau atėjau. Tie tavo grybai ne tau vienai neduoda ramybės.
- Kaip suprasti? Gal ir jūs juos sapnuojate?
- Aš? Cha! Deja, aš dar ne toks kvailys, kad pasiduočiau jiems. Neįsivaizduoji, kiek vargo turėjau, kol nustojau sapnuoti varles. Dieną naktį, vos tik prisnūdus, išlysdavo visas pulkas gličių šoklių ir imdavo raičiotis apie mane.
- Tačiau aš nesuprantu, iš kur jūs tada žinote apie tuos grybus?
- Ech, teks man rizikuoti ir tau pasakyti, mergyt.. Turi švaraus vandens?
- Taip, turiu.
- Tai ko stovi? Vesk į vonią.
Jaučiausi tarsi patekusi į svetimus namus. Kelias iki vonios atrodė nežmoniškai ilgas, o štai mano svečias jautėsi čia kone šeimininkas.
- Tai gal jau eik? Negi ketini stovėti ir spoksoti į mane čia?
Uždariau duris ir nebesusilaikiusi prisėdau tiesiog ant žemės. Vis galvojau apie keistąjį atvykėlį. Jokio mandagumo, jokio prisistatymo. Keisčiausia, kad niekaip negalėjau suvokti, kaip jis pateko į mano namus. O ir šiaip jokia logiška mintis neatėjo į galvą. Atrodė tarsi jis būtų čia savas ir jį išvaryti būtų be galo nemandagu.
Gal po dešimties minučių žmogus išėjo iš vonios. Rankoje jis nešėsi nedidelę stiklinę, sklidiną vandens. Stiklinėje plaukiojo kažkoks padaras. Niekaip negalėjau įžiūrėti, kas gi jis buvo .Vyriškis tik šyptelėjo ir prisėdo šalia manęs.
- O čia, mergyt, mano paslaptis. Ne kokia neliečiama Pandoros skrynia, tačiau gan slaptas dalykėlis.
Palinkusi arčiau stiklinės pamačiau neįtikėtiną dalyką. Joje plaukiojo...undinėlė. Maža būtybė, žuvies uodega žvelgė į mane lyg iš Hanso Kristiano Anderseno pasakos. Niekaip negalėjau suprasti jos akių spalvos, nes sulig kiekvienu žvilgsniu ji mainėsi. Sėdėjau ir žiopsojau į tą stebuklą, nežinia kaip atsiradusį įsibrovėlio rankose.
- Bet juk tai...
- Taip, taip, žinau. Tai – undinėlė. Jos ir vardas toks – Undinėlė. Ar ne, mažyt?
Būtybė nieko neatsakė, tačiau jos žvilgsnis nukrypo į vyriškį ir galėjau prisiekti mačiusi, kaip ji jam mirktelėjo.
- Tai va. Undinėlė su manim gyvena jau gan seniai, tačiau mus ištiko bėda. Mažoji mano draugė ėmė sapnuoti tuos nelemtus grybus, o vakar sapne pamatė senį, kuris jai pasakė, jog tu padėsi tuos sapnus išvaryti.
Negalėjau suvokti nė vieno jo sakomo žodžio. Tik garsų nuotrupos pasiekdavo mano ausis.
-Bet aš...
- Ką tu? Senis sakė, senis žino. Vadinasi, būtų pats laikas kažką daryti.
- Bet...
- Klausyk, nusibodo man jau tavo lemenimas. Prašau - Undinėlė, nešk ją kur nori, daryk ką nori, bet turi jai padėt.
Man nespėjus net žodžio ištarti, vyriškis pastatė stiklinėlę ant žemės, o pats atsikėlė ir, berods, jau ketino keliauti lauk.
- Bet palaukit, aš nežinau, ką man su ja veikti.
- O čia jau tavo problema, panele. Sudiev.
Ir jis...išėjo.
Likau visiškai viena su tuo padaru stiklinėje. Jaučiausi lyg debiliškoje siaubo filmo parodijoje. Laukiau kol undinė pavirs kokia jūrų pabaisa ir praris mane su visu namu, miestu, pasauliu...Niekas nieko neprarijo, nebent mano proto ir ramybės likučiai buvo išsinešti to diedo, murzinais dažytojo drabužiais.

Po šių žodžių mergina nutilo ir vėl užsižiūrėjo per langą.
- O, o kas buvo toliau?
- Toliau... Toliau...
Pajutau, jog mergina nebenori kalbėti.
- Man jau laikas. Ačiū už arbatą.
Nieko daugiau nepasakiusi, ji atsistojo ir ... išėjo. Nors autobusas net nebuvo pajudėjęs iš vietos.
Netikėtai mano žvilgsnis užkliuvo už kažkokio daikto, gulinčio ant sėdynės. Turbūt mergina paliko savo rankinę. Pala, nejau ten kažkas juda? Keista, šlapia, o man nepasirodė, jog lauke lijo, mergina visiškai nebuvo sušlapusi. Kas gi čia? Stiklas? Bet ką po galais...
Negalėjau patikėti savo akimis. Negelbėjo net gumos kramtymas, kuris sunkiausiais gyvenimo momentais visada man padėdavo. Undinė. Nei daugiau, nei mažiau. Undinė mažoje stiklinėje. Nors...buvo šis tas daugiau – nedidukas vokelis. Turbūt niekas neįsižeis, jei perskaitysiu...
„Aš tavęs nepažįstu, tu manęs nepažįsti, Undinėlė taip pat tavęs nepažįsta. Gal ir visame pasaulyje nėra žmonių, kurie vienas kitą pažinotų. Senukas sapne pasakė: tau ji padės. Prašau, padėk. Padėk, Undinėlei atsikratyti tų sapnų, tikiu, jog gali.“
Žinote, būna gyvenime momentų, kai siaubo filmų parodijos virsta tragikomedijomis. Gaila, nežinau, kas dominuoja mano gyvenime: komedija ar visgi tragedija.