Kodėl man gyvenime nesiseka? Jūs turbūt nežinot kaip...
Pernai netoli manęs apsigyveno Dovydas. Pakvaišęs, išdykęs, mėgo laipioti po medžius, šokinėti, neklausė mamos ir galų gale atrodė siaubingai – susivėlęs, purvinas, visada išsišiepęs ir atkišęs smailius dantis. Kartais vaikščiojo susigūžęs, dažniausiai pasišiaušęs...
Baisus, baisus jis buvo kaimynas – aplink namus primėtyta šiukšlių, kevalų visokių... Net gaila darėsi man Dovydo mamos, kai gerai pagalvoji. Juk jai sunku buvo vienai tvarkytis.
Pas mus toks atšiaurus kampelis, jau kai prisninga – kask nekasęs, pusnys virš metro, jei ne daugiau. Visi prisineša maisto, nuima derlių ir visą žiemą sau ramiai gyvena.
Kartais atsiranda geruolių šaunuolių, kurie viduržiemį iki mūsų atsikapsto ir atveža nemažai reikalingų dalykų. Bet jūs tik įsivaizduokit kiek tam reikia pastangų...
Šiemet žiemą sniego buvo du su puse metro – Dovydui tai buvo ne problema. Į lauką jis lėkdavo tiesiog basas ir plikas, į veidrodį turbūt net nepažiūrėjęs.
Gerai kad bent nesipykom – dėkingas jam esu. Visą žiemą riešutais vaišino, grybų atnešdavo. Per Kalėdas net gilių krepšelį buvo atnešęs – malonu iš jo pusės.
Kaip kaimynui – nieko negaliu prikišti. Nėra melagis, nėra sukčius ir apgavikas, greičiau jau mes apgavikai. Gal ir nebendravęs  būčiau, bet tais metais laikraščiai pabrango, rudenį popieriaus fabrikas nepririnko pakankamai lapų. O šis šaunuolis visur lakstė, viską žinojo. Ir tos žinios, man, senoliui, nieko neatsiėjo – na, gal 10 minučių ryte ar vakare.
Tik dabar gaila man vargšo – jau savaitę nemačiau. Kai pradėjo mišką kirst, Dovydas pakliuvo po kažkokiu milžinišku tarantulu. Guli namie, kojos išlaužytos, akys pajuodusios, letenos nekarpytais nagais...
Vargšas Dovydas, vargšė mama... Reikės skundą rašyt – saugokit voveres. Negi jūs negailit vargšo Dovydo, žmonės, ar kaip ten jūs?
Man kaimynas, jum voverė, bet galų gale, vakar išsikelt net teko dėl griūvančių medžių. Dabar pas Dovydo senelį gyvenu. Jei norėsit maisto atvežt, ieškokit aukštos pušies miško pakraštį. Būsim dėkingi.