Pasaulis toks didelis, toks mažas,
Srovena jis sava tėkme lėtai,
Aš noriu greičio, skriet dangum aukštai,
Kaip tas paukštelis, sparnuotasis pilotas.

Žvelgiu dangaus mėlynėn aš skersa,
Kodėl turiu gyventi čia  skausme?
Nejau atsakymas man liks mįsle?
Neverta, aš jau pasmerkta.

O paukšti, sparnuotasis skrajūne!
Sunki dalia man čia,
Turiu gyventi vien skausmu, kančia,
Nėra man vietos žemėje.

Jaučiuosi prislėgta, krūtinę spaudžia man žaizda,
Neišgydys jos jokie vaistai,
Neapčiuops nei daktarai,
Mirė mama, o su ja ir jos dukra.

Miriau aš savo siela, o ne šiuo kūnu,
Bet laukti jau nereiks ilgai,
Ranka spaudžia peilį netvirtai,
Svajoju tapti angelu tauriu.

Juk angelai, lyg paukščiai nardžioja padange,
Plasnodami sparnais sklendžia į viršų,
Kai peilis slysta man tarp pirštų,
Nejau nekils ranka, o Dieve, ne?!

Prisimenu aš savo mamą,
Jos tyrą sielą lyg rasos lašai,
Plasnoja angelu dabar jinai aukštai,
Geležtė leis užbaigti dieną šią.

Laikau aš peilį ranka karšta,
Baugu man juo tą ranką liesti,
Bet kaip kitaip man greit padvėsti?
O mama, aš dar čia, dar čia!

Kaip venos raizgosi pulsuodamos krauju,
Taip kirba, virba mintys galvoje,
Kur pjauti man geriau, kur ne,
Bet jau ranka pasrūva raudoniu.

Užlieja kūną jausmas toks svaigus,
Net suklumpu, ant žemės parkrintu,
Bandau aš šliaužt, bet per vėlu,
Ranka pasiekiamas dangus.

Kraujo čiurkšlė sušoka paskutinį šokį,
Akyse – jau tunelio šviesa,
O už jos kažkur mama,
Nepyk, Dievuli, nesiųsk atgal į šį pasaulį.

O Dieve, garbingasis kūrėjau,
Gyvenimas – tai pamoka,
Bet man jinai nėra lengva,
Atsiprašau, bet nusidėjau.

Miriau....
Miriau...
Ir į dangų patekau...

Mama! Mamyte, kurgi tu?
Ar tu mane girdi, ar supranti?
Kur tu? Kur tu? Atsiliepki!
Nesuprantu, kur aš esu.

Kas ten? Ar tai tu?
Žengiu į priekį netvirtu žingsniu,
Baisu, bet jau vis per vėlu,
Einu baugiu, nežinomu keliu.