„Klausyk, šita, aš tesu konservų dėžutė, kurią galima atidaryti tik ypatingai progai išpuolus. Todėl griebkime visi po knygą, kol dar ne vėlu. Jūs ten, dešinėje, skaitykite apie politiką ir verslą. Skaitytkit garsiai. Nors užkonservuotas, aš noriu girdėti kiekvieną žodį ir skaičių. Apranga lai būna šventiška, noriu žinoti, kad jūs su kostiumais ir kaklaraiščiais, noriu užuosti tą brangių kvepalų kvapą. O jūs, sėdintys arba gulintys kairėje, paimkite ir analizuokite meną. Domėkitės kultūra. Berkit žodžiais lyg žirniais per sieną, pajuskit skonį Sokrato ir Platono darbų, sklaidykit Šiaurės Atėnus.

Kas nutiko, ponaiti A? O ko jūs žiūrit, G bei K? Stokite ir bėkite mokslo magistrale, nespoksokite atgal. Atsigausit danguje arba pragare, dabar nesidalinkite tais nežemiškais postais, atsiduokite srovei, darykite, kas turi būti padaryta. Minėkite istoriją, be jos nė žingsnio. Alsuokit 1547 metų dūmais, kurių nebuvo. Stokit į eilę žinioms įsigyti. Prie kiekvienio spaudos kiosko, kuriuose nepilnamečiai bando įsigyti Saint George nusipirkit po laikraščių pluoštą. Burkitės ir vaikščiokite bangomis, kaip tą daro forsai, kaip skinai. Pradėkite nuo subkultūros, mėtykit į juos knygas, kurios šiais laikais pačios populiariausios... Nustokit kalbėję, cituokit lietuvių ir užsienio rašytojus, skaitykite tik originalo kalba.

Visi, kurie sėdi juoduose kampuose! Prašau jūsų stotis ir eiti. Prie išėjimo jums išduos po konstituciją, glauskit ją prie širdies. Jeigu kelią pastoja nelabieji, važiuokit per snukius su civiliniu kodeksu, paleiskit į juos gamtosios kalbos žodyno tomus. Gyvenkite praeitimi, po galais, praeitimi...“

Tuščiai kalbėjau aš, šiuolaikinių abstrakcijų uždarytas į pilką konservų dėžutę, viltingai laukdamas vienintelės ypatingos progos. Šimtmečiai repeticijoms. Šimtmečiai pačiam sau.

Su nuoširdžia pagarba,
Jūsų konservatorius...