Ponas, į kurį niekada nebuvo kreipiamasi, mielai krakmolindavo savo mėlynas kostiumines kelnes šeštadienio vakarais. Tuomet, kada barai ir klubai būdavo pripildyti gausiausiai. Tačiau Jis neturėjo kur eiti. Jis nenorėjo niekur eiti. Jis nežinojo kitokio užsiėmimo, kuris būtų smagesnis negu krakmolinti kelnes, o švenčių proga jis iškrakmolindavo ir išeiginius baltinius. Per šventes pas jį niekas neužsukdavo. Jis palinkėdavo linksmų Kalėdų vieninteliam Dega paveikslui su balerinomis ir tapdavo laimingesnis, jį aplankydavo Kalėdų dvasia, kai tos balerinos jam nusišypodavo. Jo nelietė jokios žemės nuodėmės, jis nežinoj, kas yra nuodėmė. Jis buvo vien tik su savimi ir tuo pačiu buvo apsaugotas nuo pasaulio. Jis nesimelsdavo. Jis nežinojo, kas yra Dievas. Ir Kūčias švęsdavo tik todėl, kad išsaugotų papročius. Jis savęs niekaip neįvardija. Jis net nevadino savęs Nieku, jis buvo Viskas.  
Ir koks Jis buvo ištiktas šoko, kai vieną rytą perskaitė laišką, ant kurio nebuvo nurodytas adresatas. Bet kai perskaitė žodžius „tu dar nesi gimęs“, tuomet ir pajuto, jog jis skirtas Jam – žmogui, kuris neturėjo vardo.
Štai kaip jautiesi, kai esi dar kažkur ten, kur negali prisiminti, tarp dangaus ir žemės – laimingas.