Bažnyčioje pasirodė nauja mergaitė. Nežinia nei kas ji, nei iš kur. Per savaitę jos niekur nematyt, o sekmadienį bažnyčioj matom jau antrą kartą. Visad stovi arti altoriaus, prie pat Dievo stalo. Per nugarą  dvi storos geltonos kasos, net iki juosmens.  Kaip gi tu ją pamatysi, kad ji klebonijoj sėdi?  Pasirodo, tai klebono dukterėčia. Neveltui ir bažnyčioje vis prie altoriaus. Taip norėtųsi pamatyt, kokia gi ji iš veido, bet ji ne taip kaip mes, tuojau po mišių iš bažnyčios sprunkam. Ji lieka ir pamokslo išklausyt, o gal iki pat pamaldų pabaigos pasilieka. Kas ten ją žino. Tai kaip tada ją pamatysi?
   Vis dėlto vieną kartą, einant aplink bažnyčią, aš į ją gerai įsižiūrėjau. Mano akimis nelabai kokia. Veidas toks plokščias, kaip išdrožtas, smakras smailas, bet kasos, vien kasos ko vertos. Nė viena mūsų miestelyje tokių neturi. O kad ir per atlaidus, kai suvažiuoja tiek žmonių, nieko panašaus neteko matyt. Šiaip ar taip, bet klebonijos panelė draugė mums nebus, o tuo labiau man. Dabar jau man draugių išvis nelabai bereikia. Turiu aš savo malonių rūpesčių, turiu ir paslapčių, kurių jokiai draugei negaliu atskleisti. Jaučiau, kad man prasidėjo naujas gyvenimas ir jau traukiasi praeitin draugių metas...

  Vienos savaitės pabaigoje netikėtai pasirodė Levukas. Artėjo mokslo metai ir mes su mama ruošėmės eiti tvarkyti klasių, bet atėjus Levukui, mama išėjo viena.
  Pastebėjau, kad jis ne toks, kaip visad. Kažkoks susirūpinęs, prislėgtas. Prisėdo ant kėdės ir patylėję prašneko:
- Kad tu žinotum, kas pas mus dabar namie darosi. Tikra pekla. Tu tik pagalvok. Dar prieš  Kalėdas  klebonas buvo pakvietęs tėvą, kažką kalbėjosi. Po to tėvas ir dažniau ten užsukdavo. Pasirodo, klebonas man savo dukterėčią perša. Aš tada atsisakiau ir maniau, kad viskas tuo baigėsi, nors mama ir pasiligojo. O šiandien turėjom eiti į kleboniją pietum, bet kai aš nėjau, pakilo toks triukšmas, kad aš pats nesitikėjau, kad taip gali būti. Mama į ašaras ir vėl atgulė, o tėvas visai padūko. Kaip juos kas apsėdo. „Tokia laimė, tokia pasoga“. Atrodo, kad jiems galvose pasimaišė. O aš apie tai nė galvoti nenoriu. Juk aš tave, Aliute, myliu. Aš nieko nepažiūrėčiau, jei tik tu... Man neramu ant širdies, man atrodo, kad Pranas tau labiau patinka. Pasakyk, kaip yra iš tikrųjų, ypač dabar, kai tokie dalykai namuose dedasi. Pasakyk, klystu aš ar ne?
  Aš ir pati ketinau pirmai progai pasitaikius viską išsiaiškint, žinojau, kad ta kalba bus ne iš maloniųjų. Tai mane labai slėgė. Dabar gi, kai jis meilėj prisipažino, visai pasimečiau.
Juk aš pati dėl visko kalta. Prisikabinau prie vaikino, sudrumsčiau jam ramybę... Bet gi jis tik dabar apie meilę prašneko, nežinojau aš, ką jis galvoja, ką mano. Vienas kitam jokių pasižadėjimų nedavėm. Jei tikėt likimu, įvyko tai, kas ir turėjo įvykti. Dabar tik susidarė proga viską išsiaiškinti.
- Taip, Levukai, aš myliu Praną - atsakiau ir, rodos, akmuo nusirito nuo krūtinės. Man nereikėjo nieko aiškinti, aš tik atsakiau į klausimą. Gal jis ir tikėjosi tokio atsakymo, nors šiek tiek suglumo.
- Ačiū, kad pasakei teisybę. Linkiu tau sėkmės. Kas žino, gal nebesusitiksim daugiau gyvenime.
- Ir tau Dieve padėk - palinkėjau su ašaromis akyse. – Nepyk.

Apie mane dar niekas nieko nežino, o apie Levuką tuoj pasklido kalbos:
- Ar girdėjot?  Brazaitukas klebono dukterėčią ženijasi ir tuoj pat išvažiuoja į motinos ūkį.
Ilgai dar žmonės apie tai kalbėjo, o ta bjauri senė pliurpė net su pasimėgavimu :
- Ar aš nesakiau, kad taip bus. Neims jis jos. Ne jums biedniokėlėms ūkininkų sūneliai, saviems jūs bundininkėliams berneliams skirtos.
Nepavyko man tos senės nei sugėdint, nei užčiaupt, bet aš visai to nesigailiu.