Huveriai nesunkiai pavijo visureigį ir sklendė kiek atsilikę. Dmitrijus, stambus blondinas kviečių spalvos barzda, nepatenkintas žiūrėjo į verpstės formos mašiną, šokčiojančią keliolika metrų žemiau huverio nosies, ir galvojo, kaip, po velniais, Ardinaldas įsivaizduoja sustabdyti tą idiotą nepaleisdamas nė šūvio. Jis užfiksavo abiejų plazmosvaidžių taikiklius neutralioj padėty, įjungė automatinio sekimo sistemą, pasirąžė:
- Ardi, čia Sonia vienas, pavijom, baigiau.
- Matau, kad pavijot, - atsakė Ardinaldas, - nusileisk kiek įmanoma žemiau. Taip, kad iki salono stoglangio liktų pora metrų. Sonia du, jūsų taikinys centrinis tiltas, Sonia trys, taikykit į užpakalinį. Be mano komandos nešaudyti.
- Ardi, kaip tu siūlai užfiksuoti tokį taikinį? – pasigirdo piktas Najamos balsas, - aš neturiu Vilhelmo Telio įgūdžių. Ulisai, ko tyli?
- Gimmelsreich, Ardi! Tik nesakyk, kad pakabinsi už kiaušių, jeigu kompiuteris vietoj šasi užgriebs reaktorių, - suniurzgė Ulisas
- Sonia du, Sonia trys, daug kalbat. Taikiniai aiškūs, šaudyti tik man įsakius.
- Tai jau taip, Ardi, supratau, baigiau…

Dmitrijus švelniai stumtelėjo vairalazdę, huveris nusklendė į priekį ir sustingo virš visureigio. Dabar beliko pasikliauti, kad sekimo sistema laiku reaguos į jo manevrus.

Charonas suprato, kad jį užspeitė. Huverio metamas šešėlis be garso sklendė priešais visureigį lygiai, lyg būtų prilipęs. Jis klausėsi reiderių sąšaukų, tačiau jo visiškai neguodė Ardinaldo reikalavimas palikti jį gyvą. Kas jam iš to, jeigu visureigis bus sugadintas? Tada reideriai su juo darys ką tik panorėję. Nesukdamas galvos, ko Ardinaldui iš jo reikia, Charonas visu greičiu skuto pirmyn, pasiruošęs bet kurią akimirką manevruoti, jeigu tik huverių pilotai gaus įsakymą šaudyti. Tuo tarpu pastarieji užėmė pozicijas ir racija vėl atgijo Ardinaldo balsu:
- Sonia vienas, klausykit įdėmiai. Atidarykit apatinį liuką ir išdaužkit visureigio keleivių salono stoglangį. Viena serija, ne daugiau. Šaudyti kulkomis, jokios plazmos. Kai išdaušit, vieną raciją numesit į visureigio keleivių saloną. Ar aišku? Baigiau.
- Subtilu, Ardi, supratau, baigiau, - atsakė Dmitirijus, - Ei, pirma grupė, snaiperį prie liuko. Kas šaudys?
- Seimuras, Dmitrijau, - atsiliepė pavargęs balsas, - tik tu laikyk huverį tvirtai, dėl Dievo meilės. Seimuras nenori ištikšti ant to psicho karietos kaip pernokęs arbūzas.
- Pririškit jį, - atsakė Dmitirijus, - aš negaliu atsakyti už automatiką. Kai skrendam tokiu atstumu visko gali nutikti. Kai pasiruošit, atidarau liuką.

Charonas karštligiškai mąstė. Jeigu Ardinaldas ruošiasi įmest į vidų kitą raciją, jis turi nedidelę galimybę. Čiupo nuo prietaisų skydelio racijos ovalą ir šnairuodamas pabandė suprasti, kaip ja naudotis. Velniai griebtų, krūva mygtukų, ekranas.
- Ardinaldai, - sumurmėjo į raciją netikėdamas, kad jį kas nors išgirs, - kalba Char…Aizekas.
Tyla, jokios reakcijos. Po akimirkos išgirdo Dmitrijaus balsą:
- Tvarkoj, Seimurai, atidarau liuką.
Charonas staigiai suktelėjo vairą į kairę. Visureigis žviegdamas visais keturiais tiltais šastelėjo į šoną. Per raciją nusikeikė iš kart keletas balsų, į visureigio stogą sukaleno kulkos, pokštelėjęs pažiro stiklas. Vadinasi, pataikė. Visa laimė, kad keleivinis salonas atskirtas masyvia pertvara su sandariu liuku, pagalvojo Charonas, antraip galėjo ir man kliūti…. Huveriai, atsilikę vos akimirką, pakartojo visureigio manevrą.
- Šūdas, jis ką telepatas? – pasigirdo susierzinęs balsas iš racijos. Charonas atpažino Dmitrijų. – Kaip ten stoglangis?
- Stoglangis išdaužtas, Dima. Yra dar keletas skylučių…
- Velniop skylutes. Ardinaldai?
- Raciją į saloną, - sausai įsakė Ardinaldas.
Charonas sugniaužė rankoje savo raciją. Vienas pirštas užkabino nedidelį iškilimą jos šone kaip tik tą akimirką, kai jis dar kartą pabandė prabilti į tą nesuprantamą aparatą:
- Ardinaldai, kalba Aizekas, ar girdi? Nešaudykit.
Šį kartą pasigirdo keletas nustebusių šūksnių . Ardinaldas piktai nutildė balsus ir paklausė:
- Aizekai?
Charonas lengviau atsiduso. Stengdamasis nejudinti pirštų, kad tik nepaspaustų ko nors, kas išjungs tą kvailą aparatą, atsakė:
- Aš turiu Leo raciją. Patrauk Huverius nuo visureigio, mes galim pasišnekėti.
- Gerai, Aizekai. Sustok, ir mes pasikalbėsim.
- Ne, Ardinaldai. Patrauk huverius tiek, kad aš juos matyčiau mažiausiai už mylios nosies tiesumu, ir aš sustosiu, - džiūstančia gerkle atsakė Charonas.
Ardinaldas, po ilgokos pauzės, atsakė:
- Gerai.

Jis įsakė ekipažams atsitraukti ir huveriai greitėdami nuskrido į priekį. Charonas pakėlė koją nuo greičio svirties ir visureigis pamažu lėtėdamas riedėjo dar kelias minutes. Kai sustojo, atsidusęs pažvelgė į rankoje sugniaužtą racijos ovalą. Atsargiai atgniaužė delną stebėdamas, kurią racijos vietą buvo nuspaudęs nykštys. Ant racijos šono pūpsojo nedidelis žalias iškilimas. Nors tiek gerai, sumurmėjo sau po nosimi. Pasižiūrėjo į priekį, kur tolumoje, paskutiniuose saulės spinduliuose, žybtelėjo besileidžiančių huverių metalas. Sparčiai temo. Charonas laukė Ardinaldo balso, bet vis vien krūptelėjo, kai racija kreipėsi į jį išgalvotu vardu:
- Aizekai, noriu, kad mūsų pokalbio niekas negirdėtų. Perjunk raciją į dvipusio ryšio režimą, mano kodas ##3096A. Leo racijos kodą aš žinau. Pranešk, kai tai padarysi.
Charonas, nors ir nematydamas pašnekovo, papurtė galvą:
- Aš nemoku naudotis šiuo daikčiuku.
- Po velniais, - nustebo Ardinaldas, - bet tu ja naudojiesi.
- Aš atsitiktinai paspaudžiau kažkokį žalią mygtuką šone.

Ardinaldas kelias minutes kantriai aiškino Charonui ką jam daryti. Kai galų gale pavyko įjungti dvipusio režimo kanalą, priverstas pasijusti visišku mulkiu, Charonas pajuto grįžtantį pyktį. Tai buvo tas pats pyktis, kokį jautė ryte, kai sudorojo Leo. Iki šios dienos tokio aklo, užsispyrusio ir stingdančio įniršio Charonas dar nebuvo payręs. Užspeisto į kampą ir pažeminto gyvulio įsiūtis ar jis tiesiog pradeda netekti nuovokos dėl kertanolio stygiaus? Greičiau pirmasis variantas. Jam norėjosi tikėti, kad Naikintojai neapgavo. Jeigu neapgavo, tuomet jis atrado kažką, kas galėtų jam padėti išgyventi šiame nesuprantamam pasaulyje. Na, bent jau kovoti. Slėnyje viskas buvo kitaip – ten jis buvo šeimininkas, o beviltišką pyktį arba desperatišką apatiją jautė Keliautojai. Dabar žinojo, ką tai reiškia, tas jausmas jam patiko ir gąsdino vienu metu. Gerai nors tiek, kad ne apatija. Nors tiek gerai…
- Taigi, Aizekai...
- Ką padarei su Džo? - stengdamasis suvaldyti gerklę smaugiantį siutą paklausė Charonas. „Kas čia su manim vyksta, po velniais“, nusikeikė mintyse.
- Voaaaaa…. o tu kietas riešutas, - pasigirdo pašaipus Ardinaldo balsas, - bet pabandykim pasikalbėti ramiai, kaip du drambliai. Ar žinai, kas yra dramblys, Aizekai?
- Ne, - trumpai atsakė Charonas. Nusprendė nerungtyniauti su Ardinaldu intelekto varžybose. Mažiau blaškysis.
- Dramblys, Aizekai, toks didelis gyvūnas. Kadangi jis didelis, todėl vaikšto lėtai ir yra ramus. Taigi, pabūkim ir mes ramūs kaip drambliai. Sutarėm?
- Sutarėm, - atsakė Charonas.
- Taigi, apie Džo…. - tęsė Ardinaldas, - jis mirė. Taip nieko ir nespėjo padoriai papasakoti, o man reikėjo iš jo daug ką išgirsti. Maniau, tu man padėsi, bet ėmei ir pabėgai vietoj to, kad ramiai pasikalbėtumėm. Jis perdozavo.
- Ką reiškia „perdozavo“? – paklausė Charonas. Nors buvo susitaikęs su tuo, kad Džo nebėra, žiniai jį pribloškė, - aš nesu girdėjęs tokio būdo…
- Palauk, Aizekai, mes juk sutarėm būti ramūs kaip drambliai. Leisk papasakoti. Juk žinai, kad Džo pirkdavo didelius kiekius LSD iš mūsų? Turėjo įprotį savo dozę susileisti iš karto. Tokios arkliškos injekcijos bet ką nuvarytų į kapus, o jam kad nors vokas trūktelėtų. Na, visi Simbiotai turi savo keistenybių, labai nesistebėdavom. Bet vakar jis krito kaip pakirstas. Iš karto nesumojom, kad jis perdozavo. Nežinojom ką daryti, neįprasta. Laukėm, kad atsigaus, bet po kelių valandų jis mirė taip ir neatgavęs sąmonės. Prieš susileisdamas pasakė, kad jo draugelis Aizekas laukia visureigyje, kad jums reikia nupirkti Slėniui maisto ir vandens. Labai daug maisto ir vandens. Nespėjom pradėti derėtis, o jis ir krito. Štai kas atsitiko su Džo, Aizekai. Gal tu man gali papasakoti, kodėl?
- Ne, - atsakė Charonas. Netikėjo nė vienu Ardinaldo žodžiu. Bet buvo girdėjęs, kad paprasti žmonės nuo didelio kiekio LSD miršta. Bet tik ne Džo, to negali būti. Nors…. Naikintojai sakė, kad kažką sutvarkys su Slėnio gyventojų organizmais taip, kad jie būtų nepriklausomi nuo Slėnio. Galbūt, nepriklausomi ir nuo LSD? Juk jis apie tai papasakojo Džo. Po velniais, nepatikėjo, asilas…. Pajuto, kaip pradėjo suktis galva.
- Gaila, - atsakė Ardinaldas, - bet tiek to. Tu paklausei manęs apie Džo, dabar aš noriu paklausti tavęs apie Sėlnį. Sklinda gandai, kad Slėnis nebeveikia, o tai labai negerai. Mes ilgus metus gyvenom iš prekybos su Slėniu. Ar tiesa, kad Slėnis nebeveikia, Aizekai?

Charonas tylėjo. Gandai? Iš kur taip greitai? Praėjo vos pora dienų po to, kai Naikintojai sunaikinto konverterius.
- Tavo tyla gali reikšti, kad aš teisus, Aizekai, - pavargusiu balsu tęsė Ardinaldas, - Geriau man atsakyk, aš nenoriu spėlioti. Nuo tavo atsakymo priklausys kaip aš toliau elgsiuos.

Charonas įtemptai mąstė. Kaip jam trūko patirties…Kokie žmonės tie Reideriai? Nieko apie juos nežinojo. Absoliučiai nieko. Galų gale ryžosi ištarti:
- Tu teisus, - atsakė Charonas. Išgirdo Ardinaldo atodūsį ir paklausė, - ar jau viskas?
- Ne, Aizekai, ne viskas. Yra dar kai kas, ką aš noriu žinoti. Jūsų gyvenvietėje buvo toks Charonas…
- Buvo? – paklausė Charonas.
- Nežinau, Aizekai, gal dar ir yra. Man labai reiktų pasimatyti su Charonu. Gal tu žinai kur jį rasti?
- Manau, jį galima rasti gyvenvietėje, - atsakė Charonas, stengdamasis nekeisti tono.
- Žinoma, žinoma… Bet anot gandų, jo Slėnyje nėra. Sako, kad slėnyje nebėra ir kitų Simbiotų. O čia, staiga, po dviejų dienų atvažiuoja Džo ir Aizekas. Ką aš apie tai turėčiau galvoti?
- Keisti gandai, - atsakė Charonas, - nežinau, ką tau ir atsakyti.
- Matyt, Aizekai, reikia tuos gandus patikrinti. Bet jeigu tu man sakytum tiesą…O juk tu man meluoji, žmogau. Žinai, Leo atsipeikėjo. Gerai tu jį sudorojai. Bet jis atsipeikėjo ir papasakojo apie tavo ragus. Ką apie tai manai?

Charonas tylėjo. Ir ką jis apie tai gali manyti? Ragai yra ragai. Ką čia bepridursi.
- Siūlau žaisti atviromis kortomis, - tęsė Ardinaldas, - nėra prasmės vienam kitą mulkinti... Charonai. Aš tau pasakysiu ką žinau, tu man pasakysi kas man rūpi. Reideriai su Slėniu ilgai prekiavo ir gyveno draugiškai. Mano tėvas taip darė. Mano senelis taip darė. Ir aš taip dariau. Tai svarbu. Jūs ištiko bėda, Charonai, ir už tavo ragus pasiūlyta didelė kaina. Man reikia, kad tu padėtum apsispręsti kaip man elgtis. Supranti, Slėnio nebėra, mums nebėra su kuo prekiauti, o čia gaunam pasiūlymą pristatyti tave gyvą už tokią kainą, kad….
- Kas? – paklausė Charonas, - kas mane medžioja?
- Maniau, kad tu žinai.
- Ne, aš nežinau. Bet labai noriu sužinoti, - atsakė Charonas, - kas mane medžioja?
- Ir aš nežinau. Aš tik žinau, kas siūlo už tavo ragus resursus. O tai nebūtinai tie patys šaunuoliai, kurie tave medžioja. Susiklosčius tokioms aplinkybėms, tie resursai mums yra labai svarbūs. Ir, neslėpsiu, kaip vadas, aš turėčiau pasirūpinti savo žmonių gerove.
-Tau reikia manęs gyvo, - atsakė Charonas ir nusišiepė, - štai kur tavo problema.
- Tu nesi kvailas, Charonai, - linksmai atsakė Ardinaldas.

Charonas atsilošė. Pagaliau pradėjo dėliotis į vieną logišką grandinę visi dienos įvykiai. Reideriai pasitinka juos taip, kad Džo kone persiunta iš nuoskaudos. Po to Džo jį pavadina Aizeku. Vėliau vietoj Džo pasirodo Leo, ir visa laimė, kad jo neapgavo nuojauta ir susiprotėjo sprukti iš spąstų. Džo negyvas, visko gali būti, kad Ardinaldas nemeluoja dėl perdozavimo LSD – iš kur jis gali žinoti, kad Naikintojai pasidarbavo su savo nano botais keisdami Džo fiziologiją ir atimdami imunitetą LSD? Panašu, kad apie tai žino tik Charonas. Ir tai medžiotojus verčia skubėti, nes jie mano, kad Charonas ilgai nepratemps be Slėnio ir kitų Simbiotų pagalbos. Kažkas paskubėjo sunaikindamas Slėnio gyventojus. Matyt, tikėjosi sučiupti jį, bet apsiskaičiavo. Bet kas jie? Slėnio kūrėjai, žinoma, Ergo Sum. Vėl tas Ergo Sum projektas. Charonas paklausė:
- Ardinaldai, ar esi ką nors girdėjęs apie Ergo Sum projektą?
- Ne, Charonai, nesu. Kas tas Ergo Sum?
- Jeigu tu man padėtum sužinoti, galbūt tau nereikėtu sukti galvos, kaip mane sugauti gyvą, - atsakė Charonas, - Be to, tu juk nelabai nori mane gaudyti. Tikiesi susitarti. Ar aš teisus?
- Tu genijus, - sukikeno Ardinaldas, - po šimts velnių, jeigu norėčiau tave vaikytis po dykumą, tikrai nepliurpčiau vidury nakties. Žinai, tavo ragų užsakovai man kur kas mažiau patinka nei galimybė uždirbti didesnį resursų kiekį kitu būdu. Kalbėkim atvirai. Man reikia jūsų neliečiamų elektroninio laužo atsargų, ir jas gavęs aš visiems aplinkui išvertęs akis aiškinsiu, kad akyse nemačiau Charono.

Džeideri, Džeideri, senas plepy, liūdnai pagalvojo Charonas. Visas pasaulis žino apie mūsų neliečiamas atsargas… Senas kvaily, amžinatilsi tau. Atsidusęs paklausė:
- Kodėl turėčiau tikėti tavimi, kad nepersekiosi manęs, Ardinaldai?
- Todėl, kad medžiosiu tave, jeigu nepasakysi, - nusikvatojo Ardinaldas, - teks, pasikliauti garbės žodžiu.

Charonas tylėjo. Ardinaldas kantriai laukė kaip žmogus, žinantis laukimo vertę. Po ilgos pauzės Charonas prabilo:
- Susitarkim, Ardinaldai. Aš tau pasakysiu, kur rasti atsargas, o tu paskleisi žinią, kad Charonas žuvo, duosi man maisto ir vandens atsargų kelioms savaitėms ir patarsi.
- Na, tiek aš tikrai galiu padaryti. O ką tau patarti?
- Kas gali žinoti apie Ergo Sum projektą.
- Och, Vaikine, - švilptelėjo Ardinaldas, - aš tau galiu patarti nekišti nosies į Miestą, kur tavo ragų neabejotinai laukia krūva medžiotojų. Ir nesiartinti prie Kchanų. Ir iš viso, bėgti kuo toliau iš šitų kraštų, kur elektronikos kaina didesnė už gyvybės. Mauk pas Simbiotus. Jeigu kalbi apie „projektus“, tik jie tau ir gali patarti.
- Gerai. Kur man jų ieškoti?
- Rytuose, prie vandenyno. Girdėjau, ten prasideda vietos, kur jie gyvena. Beje, paskubėk. Po dviejų savaičių dykumoje prasidės velniava ir už tavo ragus neduočiau nė sudilusios mikroschemos, - nusijuokė Ardinaldas.
- Kokia velniava?
- Potvynis.
- Potvynis? – negalėdamas patikėti paklausė Charonas, - tai dalykas, kai būna daug vandens?
- Aha, tas pats dalykas, - patvirtino Ardinaldas, - kiekvienais metais tuo pačių laiku. Sako, Simbiotų darbas, bet kas gali iš tiesų žinoti ir kam tai rūpi? Taigi, kur resursai?
- O kur maistas ir vanduo?
- Po valandos prie visureigio atvažiuos sunkvežimis…
- Ne, Ardi, ne prie visureigio. Sunkvežimis važiuos prie ženklo, kuriame buvo užrašytas miesto pavadinimas. Iškraus maistą ir išnyks už horizonto kartu su huveriais. Tada, ryte, aš tau pasakysiu, kur ieškoti resursų.
Ardinaldas patylėjo. Po to atsakė:
- Suprantu. Tebūnie ženklas. Iš kur man žinoti, kad neapgausi?
- Pasitikėk garbės žodžiu, - nusišiepė Charonas.

Kitą dieną, įsitikinęs, kad kiek akys regi plokščioje dykumos neaprėpiamybėje nejuda nė taškas, išvertė iš krovinių skyriaus elektronikos laužą prie ženklo, skubėdamas sukrovė į visureigį reiderių paliktas atsargas ir papasakojo Ardinaldui kaip rasti antrąją atmetimo zoną. Ten buvo likęs maišas menkaverčių prietaisų, kurių jie su Džo nusprendė neimti. Po to kelias valandas neatsisukdamas visu greičiu skuto į vakarus. Nė nemanė važiuoti į rytus iš karto. Tik pavakary, sukdamas didelį lanką į pietus pradėjo artėti atgalios prie Slėnio. Visą dieną nieko nesutiko, ir kai patikėjo, kad Ardinaldas laikėsi savo žodžio, įjungė raciją. Jį pasitiko keiksmų tirada. Nekreipdamas dėmesio į Ardinaldo grasinimus pranešė, kad elektronikos laužas guli prie ženklo, išjungė raciją ir išmetė ją per langą nestabdydamas visureigio.
______________________________________

Antros dienos rytas po to, kai įsisiautėjo liūtis, išaušo toks pats drumzlinas kaip ir vakarykštis. Monotoniškas šniokštimas į visureigio stogą migdė Charoną ir jis didžiąją vakarykštės dienos dalį snūduriavo. Kai sutemo, išsitiesė ant priekinės sėdynės ir nesunkiai užmigo.

Iš sunkaus, alpulingo miego, pažadino nemalonus, šaltas lašnojimas į veidą. Charonas sunkiai atsimerkė, nusivalė rankove šlapią skruostą ir pasižiūrėjo į viršų. Virš keleivio vietos stogo apmušalas buvo gerokai patamsėjęs, per porėtą medžiagą, lyg nenoromis, sunkėsi vanduo ir telkėsi į lašelius. Charonas nepatenkintas atsisėdo, perbraukė ranka per apmušalą. Sužliugsėjo vanduo, pasipylė smulkiais lašeliais žemyn, užtiško už apykaklės. Jis pasipurtė, nusikeikė panosėje, nukorė basas kojas ant visureigio grindų ir apmirė. Pėdos iki čiurnų paniro į drungną vandenį.